2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Dramatiški sekmadienio skaitiniai

Vienareikšmiškai – Lapė praėjusią savaitę buvo dramos karalienė.

Foto radau Offbeat Bride puslapiukyje

Kai padorioji visuomenės dalis blaiviai apsvarsto savo veiksmus ir sprendimus, Lapūzė gi daro, kas jai šauna galvon, emocijų laipsnis pats aukščiausias, o protelis tuo metu, matyt, ilsisi. Ačiū dievui, kad taip tik fazėmis, nes pasaulis tikrai sugriūtų kitu atveju. Bet geriau jausti per stipriai, nei visai nieko nejausti, ane? Jau kartojuosi:)
Savaitės gėrybėlė - http://us.christianlouboutin.com/shoes-1/pigalle-120mm-25269.html. Žinau, kad ir šiaip į visus žiūriu gana iš aukšto nuo savo 1,80 m, bet negaliu atsispirti šitiems gražuoliams, kad ir bais brangu... Kojų ilgis bus kilometras:D
Visa mėnesio blogybė – nenormaliai atšalęs oras. 


Kaip Lapei bėgioti, pavyzdžiui? Kurią tais dieną, po įveiktų 2 km apšerkšnijo blakstienos.


Tragedija, ne kitaip. Gerai, kad dar turiu spintoje dirbtinio kailio daiktą, tai įlindus į aną galima gyventi. Ačiū anytėlei, aišku. Jei ne jos rūpestis, kad nevaikščiočiau pusnuogė, matyt, dabar vaduočiausi nuo bronchito, jei ne baisiau.
Trečiadienį didi diena man, bet labiau Liutaurui Salasevičiui. Ruošiamės pristatymui ir dienomis, ir naktimis. Tikimės, kad viskas pavyks kaip reikiant.

Foto: www.saules-pieva.lt

O dar šiandien paturėjau džiaugsmo sudalyvauti smagioje fotosesijoje. „Ramada“ viešbučio kambarėlis – bože, bože – prabanga. „Saulės-pieva“ merginos – jaukios kaip namai, o Liutauro rūbeliai ir stiliukas – super kaip visada. Negėda ir pasirodyti. Spėkit, kokioj kambario vietoje čia fotografuota:)


Pamišusi Lapė

2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Pajūriški sekmadienio skaitiniai

Nu, ką, žmonės, dar viena metų savaitė dingo kaip niekur.
Praėjusios gėrybe skelbiu visą savo išvyką į Klaipėdą. Puiki kompanija. Mezon veikia beveik visoje autostradoje. Nulis sniego. Vandenį mačiau tik per viešbučio langą, kas iš karto nuteikė nostalgiškai ir priminė man tuos laikus, kai dirbau DFDS TOR LINE ir keltu persikelti per Baltiją tekdavo dažniau, nei dabar iki pajūrio atvažiuoju. Apsiverkdavau kiekvieną kartą įsikūrusi kajutėje. Kažkaip sunku išvykti. Net, jei ir visiškai nieko nepalieki. 
Foto: Jonas Peterson
Jūros ošimą girdėjau visai šalia, kai lankiausi „Medūzoje“. Super puiki nakvynė „Klaipėdos“ viešbutyje, kur, turiu pasakyti, buvau maloniai nustebinta aptarnavimu ir kaina. Aišku, dvigulė lova ir viena antklodė mus su drauge nuteikė linksmai, bet, kita vertus į kambarį buvom įleistos anksčiau laiko, tai burbėti tikrai nekilo noras. Visa kita - puikuma. 

Susitikimas su Jaunaisiais buvo produktyvus ir šiaip naudingas. Negalėjau atsigrožėti Jurgitos rankų darbo kaklo papuošalu ir dabar laukiu savo lapės. Oi puošiuosiJ, patikėkit.



Savaitės blogybė – sloga, katra gadina man gyvenimą, bet suvokiu, kad tai laikina ir labai neišgyvenu. Dar labai blogai pyktis su gerais draugais. Bet gerai - imti ir susitaikyti. Bučkis, Liutaurai.



Ta proga rytoj pralošinėsim vieną kvietimą dviems į Liutauro Salasevičiaus "Madam pareis vėliau" vasara 2012 kolekcijos pristatymą, kuris vyks vasario 1d. Dar nesugalvojau, kaip pralošim, bet čia man mažiausiai užtrunka:)


Turiu dar vieną slaptą gėrybėlę, bet ją kol kas pasilaikysiu sau.


Foto: Mert Alas & Marcus Piggott. Versace 2012


Lengvai pasvaigusi Lapė

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Vyrukų pirmadienis: pikts

Šiandienai radau gana piktą. Nu, bet tarkim, kad jis tiesiog labai rimtas vyrytis ir tiek:) Kai kuriuos juos randai tiksliai, pasirodo, puošia.
Imkit.





Kažkaip atsirado noras apsikabinti:)



Čia po tokio paties kaip mano savaitgalio vaizdelis


Nuotraukos: Joseph Cardo; Modelis: Tobias Sorensen; Projektas: Antony Morato Spring/Summer 2012

Lapė

Sekmadienio skaitiniai: pirmosios šių metų vestuvės

Drn, drn – sekmadienis į pabaigą. Kas gero, kas blogo, kas įdomaus įvyko?
Svarbiausias įvykis – pirmosios šių metų vestuvės – praėjo smagiai ir sklandžiai. Jauki ceremonija Dievo gailestingumo šventovėje, taurė Prosecco Nino rūsyje, pašėlęs vakarėlis Terrazza restorane. Jaunieji atrodė nuostabiai!!!
Nuotraukų gausiu ryt, tad šiandien dar negaliu pasidalinti, bet... turiu mažutį lapišką DIY projektuką. Gal kam patiks, nes keksiukai atrodė tikrai dailiaiJ Už nuotraukas dėkinga savaitės atradimui – Aistei (sutapo laukaiJ) iš Užupio ir jos iPhone.

Taigi turim keksiukus, kurie jau savaime dailūs, bet norisi pridėti lapei letenėlę nors tu ką. Nes jei žieminės vestuvės, tai norisi to šerkšno, apledijusių langų mezginių ir panašiai.


Reikės popierinių servetėlių. Šitas pirkau "Sangaidos" parduotuvėje, nes ten ir dydžių ir raštų bilekiek. Klijų ir žirklių. Paprasčiau nebūna. Gražiai nukerpam mezginiukus.


Tada lengvu rankos judesiu apjuosiam keksiuką.


Krašteliai būtinai turi užsikeisti, vieną iš jų reikia patepti klijais.


Ir lengvai užspaudžiam.


Štai ir prašau:) Nuotrauka su visais išpuoštais keksiukais vėliau.

Keksiukai kepti "Mažosios ragainės"

Tai, kai paskambina merginos, kurios lyg ir ieško planuotojos, klausdamos, kaip vyksta darbas, tai noriu atsakyti, kad kartais užsiimu ir darbčiųjų rankų būrelio darbeliais:) Kai apima įkvėpimas:)

O apie blogybes nekalbėsiu šį kartą. Nėra nei laiko, nei noro. Kitą kartą. Bučkis Jums visiems.

Foto: Stasys Tatoris


Laputauskienė

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Krikštynos: Jurgis - The Little Prince:)

Rašydama metinį savo pranešimą supratau, kad dar daug kuo su Jumis nepasidalinau. Klaidą taisau. Po truputį...
Atsimenu kaip šiandien, su mama Rita pirmam pasimatymui dėl krikštynų susitikom Lukiškių aikštėje jau visai gerai spirginant saulutei. Mama tuo metu buvo nupirkusi gražią krikštynų linkėjimų knygą (o gal nuotraukų albumą?) su mažuoju princu ant viršelio. O šviesiaplaukis berniukas, nardantis po Lukiškių aikštę buvo vardu Jurgis. Lapė pakraipė galvą ir nusprendė: mažojo princo tema šiai šventei tiks idealiai. Taigi turėjom Mažąjį princą ir Lapę. Visa kita reikėjo sukurti.
Diena prasidėjo nuo svarbiausio dalyko - krikšto dalyvaujant artimiausiems šeimos nariams ir kunigui Ričardui Doveikai. Po ceremonijos visi patraukė į "Mabre" viešbučio kiemelį, kur praleido lengvą ir smagią krikštynų popietę.


Visi susirinkę svečiai dovanų nuo Jurgio ir jo tėvelių gavo po gražiai išleistą "Mažąjį princą".




Leido į dangų balionus, su ant jų pririštais pasižadėjimų angelėliais.





Vaišinosi gardžiais užkandžiais


Kiekvienas turėjo savo vardinę princo karūnėlę


Fotografavosi



Ir rašė laiškus Jurgučiui


Ko daugiau bereikia gražiai vaiko šventei?

Nuotraukos: Laimos Druknerytės www.laimafoto.lt

Lapė

P.S.

Tada pasirodė lapė.
- Laba diena,- tarė lapė.
- Laba diena,- mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
- Aš čia,- pasigirdo balsas,- po obelimi...
- Kas tu tokia?- paklausė mažasis princas.- Tu labai daili...
- Aš esu lapė,- tarė lapė.
- Eik šen, pažaisime,- pasiūlė mažasis princas.- Man labai liūdna...
- Aš negaliu su tavim žaisti,- tarė lapė.- Aš neprijaukinta.
- A, atsiprašau,- tarė mažasis princas.
Bet pagalvojęs pridūrė:
- O kas yra "prijaukinti"?
- Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
- Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra "prijaukinti"?
- Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
- Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra "prijaukinti"?
- Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia "užmegzti ryšius..."
- Užmegzti ryšius?
- Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino...

- Galbūt,- tarė lapė.- Žemėje būna visokiausių dalykų...
- O, tai visai ne Žemėje,- tarė mažasis princas.
Lapė atrodė labai susidomėjusi.
- Kitoje planetoje?
- Taip.
- Ar toje planetoje yra medžiotojų?
- Ne.
- Tai įdomu! O vištų?
- Ne.
- Niekad nebūna viskas kaip reikia,- atsiduso lapė.
Tačiau ji grįžo prie savo minties.
- Mano gyvenimas labai neįvairus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Visos vištos tarp savęs panašios, ir visi žmonės tarp savęs panašūs. Taigi man truputi nuobodu. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...
Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:
- Prašau... prisijaukink mane!
- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.
- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...
Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.
- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų...
- Kas yra apeigos?
- Tai taip pat jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tokia, kurios dėka viena diena skiriasi nuo kitų dienų, viena valanda - nuo kitų valandų. Štai, pavyzdžiui, mano medžiotojai laikosi apeigų. Ketvirtadieniais jie šoka su kaimo merginomis. Todėl ketvirtadienis man - puiki diena. Nueinu iki pat vynuogyno. Jei medžiotojai šoktų bet kada, dienos būtų panašios viena į kitą, ir aš neturėčiau atostogų.
Taigi mažasis princas prisijaukino lapę. Ir kada atėjo išsiskyrimo valanda, lapė tarė:
- Ak, aš verksiu!..
- Tu pati kalta,- tarė mažasis princas,- aš tau nelinkėjau nieko blogo, bet juk norėjai, kad tave prisijaukinčiau...
- Žinoma, norėjau,- tarė lapė.
- O sakai, verksi!- tarė mažasis princas.
- Žinoma, verksiu,- tarė lapė.
- Tai nieko nelaimėjai!
- Vis tiek laimėjau,- tarė lapė.- Sakiau, dėl javų spalvos...
Ir ji pridūrė:
- Nueik vėl pažiūrėti rožių. Suprasi, kad tavoji yra vienintelė pasaulyje. Paskui grįši su manim atsisveikinti, ir aš tau pasakysiu vieną paslaptį.
Mažasis princas nuėjo vėl pasižiūrėti rožių.
- Jūs visai nepanašios į mano rožę, jūs dar niekas,- tarė jis joms.- Nė vienas jūsų neprisijaukino, ir jūs nė vieno neprisijaukinote. Jūs tokios, kokia buvo mano lapė. Ji buvo lapė kaip ir šimtas tūkstančių kitų. Bet aš su ja susibičiuliavau, ir ji dabar yra vienintelė pasaulyje.
Ir rožės labai susidrovėjo.
- Jūs gražios, bet jūs tuščios,- kalbėjo jis toliau.- Dėl jūsų neverta mirti. Žinoma, apie mano rožę koks praeivis manytų, kad panaši į jus. Bet ji viena brangesnė už jus visas todėl, kad aš ją laisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu. Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kad nurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs du ar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi, kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartais net ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė.
Ir, sugrįžęs prie lapės, jis tarė:
- Lik sveika...
- Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
- Mano rožė man tokia brangi todėl...- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę...
- Aš atsakingas už savo rožę...- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.

2012 m. sausio 10 d., antradienis

The year I jumped

Baigiantis metams, kai tik sugalvojau parašyti Jums, kas man liko iš praėjusių, iš karto suėmė kokis tai liūdesys, nors faktas, kad gruodžio 31 d. niekas nesibaigia, gal net labiau prasideda, bet kažkaip taip... Tiesiog netyčia stabtelėjau ir įvertinau. Todėl tik šiandien išdrįstu kažką čia rašyti.

Pirmiausia, įgijau daug naujų draugų, kurių negaliu čia vardinti, nes tikrai ką nors pamiršiu, bet ne iš blogos valios, tikėkit.  Žodžiu, gi patys žinote, kas esate kas. Myliu jus ir eičiau, kad ir į pasaulio kraštą, jei to prireiktų. Ar net į karą... Vajei, ko nepaverkiau...

Įgijau nesveikai daug patirties, kuri neįkainuojama. O už ją esu dėkinga Jums:

Gaile ir Tomai
Foto: Laima Druknerytė

Visa Mažeivių šeimyna:)


Gerda, Jurgi ir Kotryna

Foto: Victor Morozov

Rita, Šarūnai ir Jurgi

Foto: Laima Druknerytė

Laura ir Mariau

Foto: Joana Buividaitė "Fotopastelė"

Ingrida ir Tibere

Foto: "Fotopastelė"

Agne ir Rune

Foto: Rimantas Steponavičius

Magali ir Jevgenij

Foto: Sergej Puzanskij

Anželika ir Vaidai

Foto: "Saulės pieva"

Alma ir Aleksandrai

Foto: Joana Buividaitė "Fotopastelė"

Laura ir Vyti

Foto: Raimundas Adžgauskas

Evelina ir Haroldai

Foto: Victor Morozov

Viktorija ir Joad

Foto: Paulius Rakštikas

Julija ir Justai

Foto: Joana Buividaitė "Fotopastelė"

Reda ir Tomai

Foto: Tomas Kauneckas "Ciklopas"

Akvile ir Andriau

Foto: "Saulė pieva"

Indraja ir Petrai

Foto: Laima Druknerytė

Aneta ir Justinai

Foto: DO YOU Photography

Eliza ir Aleksandrai

Foto: "Fotoplunksna"

Ačiū Jums, kad manimi pasitikėjot. 

Lapė