Išleistuvės

Visgi yra šieme atsisveikinime šiek tiek liūdesio, nors iš esmės jis turėtų būti linksmas:) Mieli draugai, palieku šituos Bloggerio namelius, nes išeinu į geresnius. Nuo šiandien visi mano sapaliojimai bus skelbiami štai čia: http://lapesvestuves.lt/category/tinklarastis/

Junkitės, sekit, komentuokit, rašykit laiškus, nes ketvirtadienis taip ir liks svečių diena, pirmadienį skirsim berneliams, sekmadienį mąsliems skaitiniams ir savaitės vertinimams, visomis kitomis dienomis vestuvės, vestuvės, renginiai, vestuvės. Ir visi kiti ingredientai mano sąmonės košėje liks: šiek tiek teatro, knygų, muzikos, naktinio gyvenimo, mados, skonio, jausmų, aistros, tatuiruočių ir pan.

Taigi kviečiu pasisvečiuoti.

OMG, pasirodo aš prisirišu ne tik prie žmonių:)

Lapė

Paskutiniai šių metų Sekmadienio skaitiniai

Aleliuja, šventės į pabaigą! Vėl bus galima įkristi į darbų darbus ir vargo nematyti. Gal ir gerai buvo rimtuoju būdu pakalėdoti, nes net nereikia judinti vidinės motyvacijos ir taip krutinti visų vestuvių reikalus norisi.

Va taip va panašiai dabar ir atrodau:) Kalėdų vakaro tai iš viso nenoriu atsiminti.

Ryt Nauji. Aš jau trečius metus juos sutikinėsiu „Trasalyje“. Pas mus bus linksma, visada susirenku gerą kompaniją. Ir, kai gerai sudėlioji programą, ja tiki, tada lengva ir visus svečius linksminti. Tiesą pasakius, tai galioja visiems renginiams. Organizatoriui negali būti gėda už tai, ką jis organizuoja. Be abejo, kartais mano ir užsakovų požiūriai, skoniai skiriasi, bet visada stengiuosi iš paskutiniųjų padaryti tokią šventę, kurioje pačiai norėtųsi dalyvauti. Ir, to tak, man skauda širdį, kai turiu kelias vestuves tą pačią dieną, nes nors ir atiduodu savo geriausius koordinatorius – pati gi visuose smagumuose nesudalyvaujuL

Bet pereikim prie linksmesnių dalykų. Metų apžvalgėlė. Tiek visko įvyko, kad bijau ką nors praleisti, kokio nors vardo nepaminėti. Atleiskit, pasitaisysiu vėliau, jei prisiminsiu. Metai buvo su įtampėle. Lėkimo mega greičių – belenkiek. Beje, atrodo, kad pagaliau gal ir suaugau, nors, kita vertus, vizualiai atrodo, kad jis, laikas kaip tik pradėjo suktis atgal kaip nuostabiam filme "The Curious Case of Benjamin Button" (kas nematėt, būtinai pasižiūrėkit šitą mažumėlę jumoristinę, bet iš tiesų graudžiai poetišką holivudinę, fantastinę dramą su tiek puikių aktorių). Negana to, kad nupirkusi sūnui mažą aitvariuką, užsidegiau aitvarų manija ir jau žadu savo  PKD BUSTER SOULFLY keisti į ką nors didesnio, nepaisant to, kad kartą vos nenusisukau galvos prie Baltojo tilto, dar ir dantis pabalnojau breketais, tai dabar jau tikrai jaučiuosi visada aštuoniolikosJ

Labiausiai dievams esu dėkinga už sutiktus žmones. Kai kurie liks su manimi ilgam tapę draugais, kiti pasirodė tik epizodiškai, bet bet kokiu atveju visi jie sukūrė man metus tokius, kokie jie yra. Ir, pasikartosiu, nieko nėra brangesnio už tikrus draugus.

Savo lapiams šiais metais dovanojau absoliučiai ekologiškas dovanas. Naudojau tai, kas jau kažkada buvo pagaminta: iš namuose rastų medžiagos skiaučių siuvau varlytes, Mint Vinetu knygyne kiekvienam parinkau po knygą, o įpakavimams naudojau popierinius prekių maišelius, kuriuos apsiuvau nusižiūrėjusi iš Supermenų (mergelės, ačiū už žvaigždišką dovaną)

Ar buvo atradimų? Aišku, kad buvo. Jei jau nenutinka naujų, nepatirtų dalykų – reiškiasi, vaikeli, pensijytė ant nosies ir reikėtų susimąstyti.

O už darbinę patirtį būsiu amžinai dėkinga Jums, brangieji:

Aiste ir Ričardai, seniai besimatėm. Kaip gyvi?

Foto: Reda Mickevičiūtė

Mano brangučiai Jurgita ir Aurimai:* Kai prisimenu tuos blynus rytmetinius, tai iš karto saldu ant širdies pasidaro. Noriu Jus pamatyti belenkaip.

Foto: Fotopastelė

Birute ir Vaidotai, klausykit, gal jau turim šventinę dovanėlę?!

Foto: Fotoplunksna

Ieva ir Jurgi, kaip jūs?

Foto: Fotodart

A ir S, džiaugiuosi, kad prisidėjau prie to grožio, kurį Jūsų kieme sukūrėm.

Foto: Algirdas Bakas

Živile ir Jurai, nu jums pokyčių praeiti metai atnešė irgi nemenkaiJ

Foto: Saulės pieva photography

Ritule (kitaip nei mažybiniu-maloniniu vardu negaliu į tave kreiptis) ir Povilai:***

Foto: Saulės pieva photography

Šaunieji Augusta ir Šarūnai, miss you guys:*

Renata ir Andriau,

Olia ir Alessio, brangieji, kaip šventės pas Jus?

Ieva ir Mariau, kai noriu kam nors pasekti pasaką, tai pavartau Jūsų nuotraukasJ

Foto: Algirdas Bakas

Milena ir Mariau, Paulius pasakojo, kad per Jūsų vestuves paslapčia braukė ašarą. Ups, išdaviau, bet sake, kad nesusilaikė, kai pradėjot šokti.

Egle ir Lukai,

Evelina ir Andriau,

Šarūne ir Gediminai, aš nemelavau, kai sakiau, kad laukiu, kada pasirodysit Vilniuje;)

Foto: Adas Vasiliauskas

Aurelija, Mariau ir Lija,

Dovile ir Laurynai, džiaugiuosi, kad ne tik tapote draugais, bet dar ir radau savo Vytukui nuostabią dantukų fėją:*

Foto: Lina Aidukaitė-Valskienė

Lukai ir Irina, how are you keeping?

Foto: Bird photography

Migle, Tomai ir Gabrieliau, buvo smagu vėl Jus pamatyti ir jau trise:)
Neringa ir Mantai, vakarais retkarčiais vis pažiūriu Jūsų vestuvių nuotraukas. Ech...

Foto: Lina Aidukaitė-Valskienė

Pauliau ir Viktorija, aš irgi sakau, kad gyvenimas yra tikras rock’n’roll’as!

Foto: Lina Aidukaitė-Valskienė

Irma ir Gediminai, nu Jūs tai patys žinot, kad tarp mūsų po visko love forever, bet gal jau laikas pasimatyti?

Foto: Ieva Grinevičiūtė

Aiste ir Gediminai:*

Foto: Saulės pieva photography

Vita ir Eventai, tai kada tos įkurtuvės?:)

Foto: Tomas Larionovas

Jolita ir Vadimai, jau sutarta, pas Jus ruošiamės su Renata iš karto po Naujų.

Mažučiai, gražučiai Aiste ir Robertai, myliu, myliu:*

Giedre ir Dimitri, kaip Jūs?

Foto: Reda Mickevičiūtė

Inga ir Einorai, tokius šokius seniai kur buvau mačiusi, jaučiausi kaip filme.

Foto: Saulės pieva photography

Gražuoliai Guoda ir Arūnai:*

DOYOU PHOTOGRAPHY

Su kai kuriais darbas buvo tikras iššūkis, bet niekas gi nesako, kad turi viskas būti labai lengva ar ne?  Iš kai kurių daug ko pasimokiau, po kai kurių vestuvių išgyvenau krizes, su kai kuriais aptarti ne tik darbiniai, bet ir asmeniniai reikalai, o štai išmanųjį telefoną įsigijau tik Irmos dėkaJ Be galo dėkinga esu savo lapiams, Jūs visi buvot šaunūs pagalbininkai ir visus jus nuoširdžiai myliu. Pailsėkit dar šiek tiek, bet greitai vėl kibsim į darbus. Žodžiu, praėję metukai buvo puikūs. Norėčiau, kad ir kiti nebūtų prastesni.
Ačiū ir visiems tiems, kurie skaito mano tinklaraštį, kurie rašo man gražius laiškus ir taria malonius žodžius sutikę viešoje vietoje. Atsiprašau, jei kartais neturiu ką Jums atsakyti ir tiesiog idiotiškai šypsausi, patikėkit, tas mano idiotiškumas natūralus, nes tikrai nežinau, ką tokiais atvejais turiu atsakyti.

Šito absoliučiai tikslaus Lapės portreto autorius ir stilistas - Liutauras Salasevičius. Mielas drauge, a tu gali pagalvoti, kiek mes visko per metus išgyvenom?

Kaip su pažadais kitiems metams?

Pažadu dvi naujas tatuiruotes garantuotai, jau net niežti, kaip noriu.

Pažadu, kad jos bus vienintelės ateinančiais metais. Pažadu, pažadu.

Pažadu dar labiau stengtis ir padaryti kiek galima smagesnias šventės visiems žmonėms, kurie į mane kreipsis pagalbos.

Pažadu kaip nors pradėti kovoti su chaosu, kuris baigia mane užvaldyti.

Pažadu daugiau skaityti ir rašyti ir kitais metais vėl sugrįžti į universitetą bei nubėgti dar daugiau kilometrų.

Ir OMG, vos nepamiršau, tikrai pažadu išlaikyti tą vairavimo egzaminą. PAŽADU.

Ir dar paleisti pagaliau savo internetinį puslapį pažadu. Šitą darbą padarysiu kiek galima greičiau, nes jau kaip ir gėda.

Tai gal tiek šiam sekmadieniui? Sutikit kaip reikian ateinančius ir, blem, pagaliau padarykit juos tokiais, kad būtų ką anūkams papasakoti. Ir ženkit žingsnius, kuriuos jau seniai reikėjo žengti. Mažiau tuščio moralizavimo, daugiau tikrumo. Tikrų jausmų, tikrų draugų, tikrų susitikimų, apsikabinimų linkiu Jums. Tiek štai man dabar ant liežuvio galo buvo, tai ir susakiau. Myliu jus visus, gi žinot:* Būtų įdomu išgirsti, kokių pažadų sau kitiems metams turit Jūs. Čin,  čin.

Lapė

Nekenčiu šitų žiemos švenčių!

Nekenčiu švenčių! Šitų ilgadienių, kai visi seilėjasi viešose erdvėse ir panašiai. Nekenčiu baisios TV programos, kai dienos metu atrodo, kad visi prie ekranų yra mažiausiai daunai (atsiprašau šia liga sergančių), būtent taip, tikriausiai, galvoja tų baisių filmų režisieriai. Nekenčiu to prieššventinio lėkimo, kuriuo užsikrečia kiekvienas statistinis Lietuvos pilietis. Norėčiau taip atvirai paklausti, kuo džiaugiatės, tikrai tuo, kad dar kartą gimė Jėzus? Ar jis, iš viso, tik tarp kitko?

Iš esmės aš, jaučiu, pavydžiu, kad kažkam gera. Šiaip neturiu tokio jausmo, bet kitaip tos neapykantos nepaaiškinu. Tiesiog mano asmeniniai statistiniai duomenys rodo, kad būtent šiuo laikotarpiu man nutinka patys liūdniausi dalykai. Tik tiek. Vienintelis dalykas, teikiantis malonumą - dovanų paieška brangiems. Hm, gal aš rimtai sergu?

Dar. Ir grįžo iš Korėjos Naglis. Bet brolis pas mane – ne.

Lapė

Vyrukų pirmadienis. Be veido.

Šiuo metu mano vyrukas neturi veido. Jis kažkur tikrai yra, bet dar neturi veido. Va stovi taip, kažko laukia, daug mąsto, skaito, kuria, išeina pasivaikščioti, pameta galvą, sportuoja, turi dviratį ir klauso įvairios muzikos (kartais labai garsiai), apgalvotai rizikuoja, turi savo nuomonę. Ir aš tą vyruką tikrai vieną dieną netikėtai sutiksiu. Bet dar turiu laiko. Turiu visą dienos laiką sau. Aleliuja!

Nuotrauką man atsiuntė nuotaka Irma, neseniai grįžusi iš povestuvinės kelionės ir vis dar ruošiandien rašinėlį Svečių ketvirtadieniui. Apie Irmos ir Gedimino vestuves rašiau čia: http://lapesvestuves.blogspot.com/2012/11/irma-ir-gediminas-surask-drugeli.html 

Ketvirtadienis. Svečių diena.

Kiekvieną kartą negaliu atsistebėti savo gerumu. Pavyzdžiui, parašo mano mylima draugė, geriau žinoma Lapės vardu, aš ją manipuliacijos puikiuoju metodu išprovokuoju, kad ji mane paspaustų parašyti kažką neva tai protingo ir blem - ji paspaudžia, o aš rašau. Gera turėti draugų, kaip sakant. Šiandien svečių dienai sukurpiau tokį lengvą tekstuką – ir Lapė  soti, ir svečiai turi ką veikti , o ir man malonumas bus, kai dauguma teksto nesupras dėl jo nerišlumo, o paskui kritikuos. Todėl kaip ir dera XXI amžiaus atstovei, būčiau linkusi kruopčiai slėpti savo tapatybę po kokiu neregėtu negirdėtu pseudonimu - Ragana, Aukštaitė, Erkė ar dar kokia. Lai išlieka intriga kaip motyvacija perskaityti viską iki galo.

Vis galvoju, kokia čia tema galėtų būti tokia relevantiška ir verta aptarimo. Nesigėdinkite, jei nežinot šito žodžio… Norėjau į esė įnešti informacijos srauto, nors pati vis tiek googl’ėj pasitikslinau, kaip jisai rašosi… Kad ir kaip ten būtų, akistata su tikrove yra tokia – niekas taip nemasina, kaip kalbos apie vyrus ir moteris, jų santykius, tragedijas (ypač tragedijas), meilę ir kitus realiai neegzistuojančius dalykus. Mane domintų priežastys, kurios šiame, mano supratimu, nuostabiame laike, verčia tiek daug apie tai kalbėti, t.y. kodėl santykių tema yra absoliutus topas. Turiu teoriją.

Teorija nebūtų teorija, jei jos nebūtų galima ginčyti, bet vis tiek paskaitykit. Mes gyvename tokiame laike, kuriame iš pirmo žvilgsnio yra įmanoma meilė. Iš tiesų, nei vienas amžius tokios prabangos neturėjo, gal išskyrus riterių ir damų kultą šlovingaisiais  viduramžiais. Nei viename amžiuje nebuvo taip garbinama meilė, kaip mūsuose ir nūdienoje. Ar turit variantų kodėl? Čia ir prasideda mano teorija – nes niekada taip kaip dabar neegzistavo individualizmas. Įsivaizduokite, kad kiekvienas mes esame atskira būtybė. Tada prisiminkime labai gražų antikinį Platono mitą apie tai, kaip kitados du žmonės buvo vienas kūnas. Kaip jie užrūstino dievus ir jie juos perskyrė tam, kad nepaklusnieji  kaip bausmę visą gyvenimą ieškotų vienas kito – savo antros puselės. Mano teorija teigia, kad suvokimas, kokie esame vieniši (kad esam individualybės), verčia ieškoti ne ko kito, o dialogo su kitu. Santykiai tampa neatskiriama mūsų gyvenimo dalis – nes visas mūsų gyvenimas yra didelė pastanga tą vienatvę įveikti. Todėl ir skalsu kalbos apie tuos santykius. Trumpai drūtai.

O po šitokios dainos... Papasakosiu, ką aš ką tik išvydau iš balkono, nemeluosiu, su puikiu vaizdu, kurį sugadino kitas vaizdas: įsivaizduokit, rūkau sau, o apačioj tokie plebėjai nusprendė “paprikolint”. Esu beveik visiškai tikra, kad neišgėrę jie yra apynormaliai. Išlipa du vaikinukai, įtariami išvažiavę automobiliu iš “Alaus studijos” ir iš proto, kuriems turbūt pasirodė gan protingas kolektyvinis nusilengvinimas vidury gatvės. Gera žinia ta, kad jiems tai buvo labai juokinga. Ir nors aš esu visiškai ištikima nacionaliniam genofondui, iš pastorojo nereikia laukti nieko gero – norėdama apsaugoti visuomenę, fotorobotus jau rengiu. 

Suma sumarum reikia pasakyti štai ką: kalbėti apie santykius – didelis malonumas, juos kurti – taip pat. Bet ta mūsų įgimta vienatvė yra slidus dalykas, verčiantis kartais įsipareigoti visai netinkamiems žmonėms, dar kitaip – įsimylėti kokius  sisiukus.  Ir tai iš didelio noro būti su kuo nors, bet ne vieniems. Apgaulinga, a? Tai, ką netyčia, bet labai laiku čia užfiksavo mano žvitri akis, rodo, kad reikia išmokti kažkaip būti ir vieniems/oms, nesgi ta antra puselė gali būti ir padaužta.

Foto autorių tingėjau atkapstyti, nes čia perblog'intos nuotraukos jau neaišku kiek kartų.

Ragana, Aukštaitė, Erkė:)

Sekmadienio skaitiniai. Atidunda

Šią savaitę viskas vyko sklandžiai. Taip, lyg iš karto viskas rašytųsi Sekmadienio skaitiniuose. Bet tai visiškai nereiškia, kad aš turiu pasakoti nuosekliai. Mano mintys kaip skruzdėlės – eina kur nori. Eina ir eina nesustodamos. Greitai. Universitete mano mylimas ir gerbiamas profesorius Petras Bražėnas sakydavo, kad mano sakiniai baisūs. Ne, išsireikšdavo daug švelniau. Nors tai būdavo pabarimas, iš tiesų aš jausdavausi išskirtinė. Nes mano sakiniai gali būti be veiksnio arba be tarinio. Ir čia ne noras būti kitokia, ne, taip tiesiog mano galvoje gyvena mintys.

Foto tikrai genialios fotografės Ellen Rogers. Jos darbai sukelia man katarsį.

Kad pagaliau žiema, supratau šiandien išbėgusi su Saulium įveikti savo ilgąją distanciją. Ant balelių ledelis, todėl kvėpuoti tenka per skarą kaip kokiai banditei, nes peršalti pirmomis gruodžio dienomis nesinorėtų visai. O nebėgti negali, nes: „my body is my weapon, this is how I fight“. Būtinai pažiūrėkit šituos reklaminius įrašus, jei vis dar svarstote: http://www.youtube.com/watch?v=A_ooJE9Veo0 ir http://www.youtube.com/watch?v=XPTpEkdceic. Saulius įkalbinėja mane imti rudenį visą maratoną ir aš jau beveik palaužta šiuo klausimu. Šiandien bėgdami šventiškai išpuoštu Gedimino pr., kuriam tetrūko lėtai besileidžiančių snaigių, kaip tik prisiminėm nuo ko viskas prasidėjoJ

Foto pasiilgto jau Victor Morozov. Gal, sakau, arbatos kokią dieną, ką?

Dar šią savaitę atradau Kalėdų skonį. 

Tiesą pasakius, jau buvau šitą kokteilį ragavusi anksčiau, bet artėjant šventėms supratau, kad jis būtent toks ir yra. Užsimerki ir paragauji Kalėdų, kvepiančių gvazdikėliais ir apelsinais. Kai Justė jį maišo – beveik atrodo, kad buria. Ragana ana yr. Gerąją prasme, aišku;) 

Nu, viena kartą „Berlin‘e“ buvo ir blogąją prasme, bet aš pati kaltaJ Paragauti „Orange moon“ (taip vadinasi būtent Justės sukurtas kokteilis ir, Jesus, jis net turi nuosavą facebook profilį https://www.facebook.com/bacardiorangemoon?fref=ts, kur surasit ir jo receptūrą) galit neseniai duris po Vokiečių g. „Čili kaimu“ atvėrusioje įstaigoje „Tas Pub‘as“. Jei jie išneštų tuos per vidurį stovinčius griozdiškus stalus – ten visai būtų smagi vieta ne tik ką nors gardaus vis paragauti, bet net iš kokį šokį suraityti, o tai dabar DJ bergždžiai dirba. Barmenas Bartas sako, kad kokteilis skanus, bet labai ilgai užtrunka sumaišyti. Jaunas dar, nežino, kad visiems geriems dalykams reikia laikoJ Be to, čia ne koks „Cuba Libre“, čia „Orange moon“ šiaip jau. O ragavot kada mėnulio?

Iki kokteilio buvo prieita po O. Koršunovo spektaklio „Shoping and Fucking“. Rodė paskutinį kartą, tad negalėjau likti ta, kuri nematė to revoliuciją Lietuvos teatrininkų pasaulyje sukėlusio ir vis dar stipriai apkalbamo spektaklio. 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka "Lietuvos žinios"

Man buvo šlykštu. Adas, kuris man palaikė kompaniją, sako, kad svarbiausia, jog spektaklis apskritai kažką sujudina, net jei emocija, ištikusi po spektaklio, yra pasišlykštėjimas. Šlykštu buvo nuo pradžios iki galo. Ir, tikriausiai, man labiau nepatiko nei patiko. 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka "Lietuvos žinios"

Čia pirmas atvejis, kai man reikia dar kurį laiką pagalvoti, ką man norėta pasakyti, parodyti. Aš nesupratau režisieriaus žinutės. O, Dieve, kaip tai yra baisu. Buvo ten keletas reikšminių tokių lozungų išsakyta padugnių lūpomis. Visi kažkokie su amžinomis žaizdomis iš vaikystės. Žodžiu, man reikia teksto šiuokart, atidaus perskaitymo, nes niekaip neįžvelgiu iš vieno pamatymo režisieriaus genialumo. Ir mano teatro dievas štai nužengia viena pakopa nuo pjedestalo. Draugė Sandra iš nykštukinių chebros sakė, kad dar nematė manęs tokios liūdnos.

Nuotaiką pataisė tik „Rene“ ilgieji šonkauliukai. 26 Lt, jei neklįstu. Dar kažkiek sumokėjau už ridikų ir ropių salotas. Nu super, super. Šiek tiek rieboki, kitokie nei „Rib room‘o“ glazūruotieji, kuriuos irgi ragavau šią savaitę, bet taršiau visa išsimozojusi tais riebaliukais ir buvo gardu, gardu. Ugnė (irgi iš nykštukinių chebros) drąsiai metė pirštinę ir pareiškė, kad jos namuose gaminami yra daug geresni, tai dabar laukiu skambučio kiekvieną dieną, kad tuo įsitikinčiau. Vegetarų skausmui turiu pasakyti, kad nesveikai mėgstu šonkauliukus: glazūruotus, lietuviškus, troškintus raugintuose kopūstuose, parūkytus – visokius. O kol laukiau šonkaulių "Rene" ant popierinės staltiesės pieštuku nupiešiau rąstinį namą. Kažkas paišė lytinius vyriškus organus, nu, bet čia kiekvienam savoJ

Ką veiksim kitą savaitę? Dirbsim, dirbsim, tada dalyvausim viskio degustacijoje „Holiday Inn“ viešbutyje gruodžio 6 d., 7 d. renginukas, o visu kitu laiku esu atvira rimtiems ir įdomiems pasiūlymams.

Geros ateinančios savaitės, mielieji. Jei su tokia nuotaika – tai kalnus nuversim!

Lapė

Senmergės replikos. Istorija apie Strutį, arba Nekreipkit dėmesio į Pilypus kanapėse

Neseniai Lapė apgailestavo, jog nei Senbernis ją beaplanko, nei Senmergė replikuoja. Turiu pasakyti, kad tylėjimo metu ir turėjau, ką pasakyti, ir negalėjau nė žodžio tarti. Tiesiog gydžiausi sielos ir širdies žaizdas. Kaip žinia, tik laikas jas geriausiai užgydo. Taigi reikėjo jo šiek tiek atsigauti po nesuvokiamų Stručio veiksmų.

Trumpai – mano replika iš esmės taip pat apie tai, apie ką rašė Lady B: ko nori vyrai – visiškai nesuvokiama. Ypač jei deklaruoja, kad myli ir esi gyvenimo moteris. Tačiau dėl jos nepajudina nė piršto. O gavęs pasiūlymą, pasislepia. 

Kaip dažniausiai būna, Senmergės mėgaujasi vedusio vyro draugija. Taip, taip, taip, pati žinau – blogai elgiausi. Dabar moralumo-etiškumo-krikščioniškumo ir kitus aspektus palikim.

Taigi Strutis ne iš karto tapo Stručiu. Iš pradžių JIS buvo tiesiog žavus, mielas vyras. Deja, vedęs. Neįpareigojantys santykiai – labai reti susitikimai (vienas viename LT gale, kitas-kitame) su kraują užverdančiu seksu. Santykiai be pažadų būti kartu. Bet santykiai, teikiantys vilties (čia Senmergės akimis): JIS taip myli ir negali gyventi be manęs, kad vieną dieną vis tiek ryšis būti kartu; juoba santuoka seniai sugriuvusi.

Tačiau viskas rodė, kad NIEKO nebus (klasikinis variantas): skambina tada, kai nori arba išgėręs; susitinka, kada aplinkybės palankios JAM; apskritai nepajudina nė piršto dėl manęs/mūsų.

Netgi suvokdama, kad mulkina pati save, Senmergė jį mylėjo, juo žavėjosi net 5 metus. Ne kartą bandė išgrūsti iš savo širdies, kad galėtų ją paruošti naujiems santykiams. Tačiau vos tik sulaukdavo skambučio, alpdavo ir tą pat sekundę pamiršdavo priesakus sau. Paskui vėl ilgai svaigdavo –mėgaudavosi kiekvienu žodžiu, intonacija, juoku. Nors tuo pat metu žinojo, kad NIEKO nebus. Žodžiu, naiviai beviltiška situacija.

Kartą su drauge prie vyno taurės (kibiro talpos) Senmergė įsisavino, jog reikia tokius santykius kuo greičiau nutraukti, jei jie negali toliau vystytis. Be to, tokie trukdo bet kuriems naujiems santykiams, nes jokio kito vyro aplinkui nemato, nes kiekvieną naują kandidatą į santykius iškart lygina su JUO...

Taigi po kiek laiko Senmergė nusprendė dėti tašką. Tačiau savotišku būdu - ėmė ir prisipažino laišku, jog myli, negali ir t.t. Su nekantrumu laukė bet kokio laiško: myliu tave, tačiau šeimos nepaliksiu/negaliu...; o gal net „aš tavęs nemyliu“...Buvo pasiruošusi pačiam blogiausiam. Tačiau didžiausiam nusivylimui ir skausmui – atsakymo nebuvo JOKIO. Tai buvo lyg antausis. Visiška nepagarba. Senmergė, žinoma, vėl paverkė prie didelės vonios vyno. Ir nusprendė: viskas, laikas senus daiktus kraustyti iš širdies, ji - ne senienų palėpė.

Varge tu, vargeli – po kokių poros mėnesių tylos Senmergė vėl sulaukė JO skambučio. Jos nelaimei, ji buvo taukštelėjusi vyno, todėl labai atlaidi. Suprantama, viskas vėl nuo pradžių. Po kiek laiko atsipeikėjusi suprato: arba dabar, arba niekada. Ir supyškino gražų tekstą, kad nenorėjusi JO išgąsdinti pirmuoju laišku-ne, ji nenorinti JO pasisavinti. Ji tik siūlanti susitikti dažniau ir  pasimėgauti seksu. Tik seksu. Ji nieko iš jo daugiau nenorinti (na, mintyse tai ji norėjo...).

Ką manote? Tyla tyliausia. Senmergė tikėjosi sugėdinimo, pasipiktinimo, džiaugsmo ir t.t. Tik ne tylos. Tačiau tyla jai ir padėjo.

Pirmiausia, pasijautė pažeminta. Paskui įžeista. Vėliau supyko. Tada, supratusi, jog jis elgiasi kaip tikrų tikriausias Strutis (ištikus bėdai ar nemaloniai situacijai slepiasi), nusprendė, jog jai reikalingas tikras vyras, ne bėgantis nuo negandų, bet pasitinkantis jas. Ir šalia tokio ji niekada nebus saugi, nes nežinai, kada galvą įkiš į smėlį, ir vėl bus viena. Surinkusi paskutinius JO likučius širdyje, lengva ranka išmetė lauk. Nors buvo beprotiškai gražių akimirkų. Jos nepamirštos. Tačiau atminty jis liks ne kaip vyras - tik kaip apgailėtinas STRUTIS. Ir pasijautė laisva ir laiminga...

Vis dėlto mes iš vyresniosios kartos paveldėjome savybę kaupti nereikalingus daiktus. Vis bijome išmesti – o gal prireiks? Bet gyvenimas per trumpas ir per daug gražus, kad gyventume šiukšlyne. Nelaukime švenčių, kuopkime save nuolatos. Ir nekreipkit dėmesio: tegu tie pilypai kanapėse taip ir tupi-gal kokį kiaušinį padės. Kam Jums ašaros, nauji žili plaukai, bemiegės naktys ir kartais dar siaubingos pagirios?...

Jūsų senmergė