Kiekvieną kartą
negaliu atsistebėti savo gerumu. Pavyzdžiui, parašo mano mylima draugė, geriau
žinoma Lapės vardu, aš ją manipuliacijos puikiuoju metodu išprovokuoju, kad ji
mane paspaustų parašyti kažką neva tai protingo ir blem - ji paspaudžia, o aš rašau.
Gera turėti draugų, kaip sakant. Šiandien svečių dienai sukurpiau tokį lengvą
tekstuką – ir Lapė soti, ir svečiai turi
ką veikti , o ir man malonumas bus, kai dauguma teksto nesupras dėl jo
nerišlumo, o paskui kritikuos. Todėl kaip ir dera XXI amžiaus atstovei, būčiau linkusi kruopčiai
slėpti savo tapatybę po kokiu neregėtu negirdėtu pseudonimu - Ragana, Aukštaitė,
Erkė ar dar kokia. Lai išlieka intriga kaip motyvacija perskaityti viską iki
galo.
Vis galvoju,
kokia čia tema galėtų būti tokia relevantiška ir verta aptarimo. Nesigėdinkite,
jei nežinot šito žodžio… Norėjau į esė įnešti informacijos srauto, nors pati
vis tiek googl’ėj pasitikslinau, kaip jisai rašosi… Kad ir kaip ten būtų,
akistata su tikrove yra tokia – niekas taip nemasina, kaip kalbos apie vyrus ir
moteris, jų santykius, tragedijas (ypač tragedijas), meilę ir kitus realiai
neegzistuojančius dalykus. Mane domintų priežastys, kurios šiame, mano supratimu,
nuostabiame laike, verčia tiek daug apie tai kalbėti, t.y. kodėl santykių tema
yra absoliutus topas. Turiu teoriją.
Teorija nebūtų
teorija, jei jos nebūtų galima ginčyti, bet vis tiek paskaitykit. Mes gyvename
tokiame laike, kuriame iš pirmo žvilgsnio yra įmanoma meilė. Iš tiesų, nei
vienas amžius tokios prabangos neturėjo, gal išskyrus riterių ir damų kultą
šlovingaisiais viduramžiais. Nei viename
amžiuje nebuvo taip garbinama meilė, kaip mūsuose ir nūdienoje. Ar turit
variantų kodėl? Čia ir prasideda mano teorija – nes niekada taip kaip dabar
neegzistavo individualizmas. Įsivaizduokite, kad kiekvienas mes esame atskira
būtybė. Tada prisiminkime labai gražų antikinį Platono mitą apie tai, kaip
kitados du žmonės buvo vienas kūnas. Kaip jie užrūstino dievus ir jie juos
perskyrė tam, kad nepaklusnieji kaip
bausmę visą gyvenimą ieškotų vienas kito – savo antros puselės. Mano teorija
teigia, kad suvokimas, kokie esame vieniši (kad esam individualybės), verčia
ieškoti ne ko kito, o dialogo su kitu. Santykiai tampa neatskiriama mūsų
gyvenimo dalis – nes visas mūsų gyvenimas yra didelė pastanga tą vienatvę
įveikti. Todėl ir skalsu kalbos apie tuos santykius. Trumpai drūtai.
O po šitokios
dainos... Papasakosiu, ką aš ką tik išvydau iš balkono, nemeluosiu, su puikiu
vaizdu, kurį sugadino kitas vaizdas: įsivaizduokit, rūkau sau, o apačioj tokie
plebėjai nusprendė “paprikolint”. Esu beveik visiškai tikra, kad neišgėrę jie
yra apynormaliai. Išlipa du vaikinukai, įtariami išvažiavę automobiliu iš
“Alaus studijos” ir iš proto, kuriems turbūt pasirodė gan protingas
kolektyvinis nusilengvinimas vidury gatvės. Gera žinia ta, kad jiems tai buvo
labai juokinga. Ir nors aš esu visiškai ištikima nacionaliniam genofondui, iš
pastorojo nereikia laukti nieko gero – norėdama apsaugoti visuomenę, fotorobotus
jau rengiu.
Suma sumarum
reikia pasakyti štai ką: kalbėti apie santykius – didelis malonumas, juos kurti
– taip pat. Bet ta mūsų įgimta vienatvė yra slidus dalykas, verčiantis kartais
įsipareigoti visai netinkamiems žmonėms, dar kitaip – įsimylėti kokius sisiukus.
Ir tai iš didelio noro būti su kuo nors, bet ne vieniems. Apgaulinga, a?
Tai, ką netyčia, bet labai laiku čia užfiksavo mano žvitri akis, rodo, kad
reikia išmokti kažkaip būti ir vieniems/oms, nesgi ta antra puselė gali būti ir
padaužta.
Foto autorių tingėjau atkapstyti, nes čia perblog'intos nuotraukos jau neaišku kiek kartų.
Ragana, Aukštaitė, Erkė:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą