Viengungio užrašai. Olimpinė melancholija

Taigi šiandien šiek tiek vėliau nei įprasta pateikiu Jums Viengungio užrašus. Kaip matau, melancholija, kokia ji bebūtų - olimpinė ar kito plauko - aplanko ne tik ryžas pamišusias lapes:) Gerų Jums vakarinių skaitinių, Lapės vestuvių gerbėjai:) Toliau - Viengungio tekstas. Atsiprašau, jei mano akyli veizolai nepamatė kokios klaidos. Sakė stengėsi vyrytis atsiųsti man švarų tekstą, bet, matau, stengtis reikia labiau. Be to, kaip redaktorė kai ką negailestingai iškirpau. Bet labai mažai. Ir primenu: Viengungio nuomonė ir Lapės pamąstymai beveik visomis temomis  NESUTAMPA:)

Pagarba visiems beskaitantiems. Ypač visoms.

Po paskutinio mano pasisakymo, kupino atgailos:) ir šiaip keistų minčių, eteryje dominavo visiška ramybė. Tad jau iš anksto buvau nusiteikęs šįkart kaip reikalas pilti alyvos į ugnį. Jau galite įsivaizduoti mane, tokį drūtą su 2 dideliais bidonais alyvos, žingsniuojanti link ugnies.

Tai vat, jau ruošiausi tos alyvos visur pritaškyt, idant lietųsi emocijos kaip tos karštos liepsnos, bet... žiūrėjau aš į tą mergaitę Rūtą, klausiausi MŪSŲ himno ir visai suminkštėjo viengungio užgrūdinta it damasko plienas širdis. Pastačiau alyvos sklidinus bidonus toliau, ateičiai :), o ji tikrai ateis, pažadu.

Nors dar ryte, žiūrėdamas mūsų mielos Rudosios įdėta klipuką su žydrais berniukais besimaivančiais ekrane, oi kiek visko buvau prigalvojęs parašyti. Bet jau geriau po aukso medalį kasdien ir kad dažniau vaikiai garsintų mūsų mylimą žemelę, aš ir visai geras pasidarysiu ir aštriu žodžiu nebegrūmosiu. Galbūt... :) Susimąsčiau aš apie sportininkus. Na ok, su vyriška gimine viskas labai aišku: tobulas atletiškas kūnas (na gerai jau gerai, sumo imtynėms darom išimtį).

O ką galvojate apie moteris sportininkes? Pvz. plaukikes. Nelabai aktyviai domėjausi iki šiol šia sporto šaka, bet šiom dienom vaizdų prisižiūrėjau. Nežinau, kažkaip man bendras vaizdas nekoks. Labai jau nemoteriška. Ne pati sporto šaka, o tie platūs moteriški petukai. Teko pažinoti ir baigusią plaukikės karjera - vis tiek pečiai įspūdį daro. Dar blogiau manau yra rutulio stūmimas, o ką mačiau blogiausio tai - kultūrizmas. 

Na, nepykit, mielos moterys, treniruotas kūnas gražu, bet viskam savos normos. Matyt aš senamadiškas: man mergina visų pirma turi būti moteriška. Na aišku, sportiškas kūnas yra gėris, bet sportininkė - čia jau klausimas :) Apskritai, sakyčiau vėl artėjame prie diskusijos: kaip čia suprasti, kai vyras, tai gali būti ir su mazoliu ant pilvo, o kai moteris - tai ir laiba, ir liekna, ir ne per daug sportiška, bet kartu ir atletiška.

Taip, taip, visiška nelygybė, nesąmonė ir neteisybė:) Ar tikrai?:) Apskritai, dvigubų standartų labai daug. Labai daug.

Vienas pagrindinių - neištikimybė.

Kaip teko daryti neformalią apklausą ragaujant alų, vyną ar kitus stipresnius gėrimus, dauguma vyrų mano, kad neištikimybė tai yra... na, kaip vienas sakė: "aš tiesiog pasidulkinau, o širdyje aš tai ištikimas" :) Dar kitą žinau, kuris niekada nebuvo be meilužės, nesvarbu kad 20 metų kaip vedęs. Ir per tą laiką visada sakydavo, kad jam šeima aukščiau visko, o vos ne kasdienių nuėjimų "į kairę" net nelaikė ir nelaiko neištikimybe. Bet jei sužinotų, kad jo antroji pusė nors kart "nuėjo apsipirkti".... oi kaip būtų nekas.

O vat jei moteris....

O vaikeli...:) Mušiausi aš į krūtinę, kad AŠ NE TOKS... Po to, kažkada gerai susimąsčiau ir supratau, kad aš vyriškai giminei tikrai esu tuo klausimu atlaidesnis ir, jei koks draugelis nuėjo į šoną, tai mielai ir pridengsiu, ir net pateisinimo žodžių rasiu. O štai moteriškai giminei jau tikrai niekaip... Visai niekaip. Sakot teisybės nėra? O kada ji buvo?

Apskritai yra juokinga vienas dalykas: vos ne visi vyrai ieško nekaltos. Ir kuo labiau ieško, tuo jų mažiau :) Išeina, kad vyras turi permiegoti su kaip įmanoma daugiau, kad būtų vyras (čia manau apskritai atskira tema pamąstymams antradieniniams), o moteris būtinai turi būti nekalta:) Tai, atsiprašau, čia kažkaip logiškai nesigauna - iš kur rastis toms nekaltoms, jei devizas su kuo daugiau permiegoti.

Čia tas pats kaip nuvažiavus į kokią Kretą girtis, kad vaikščiojai turistų nepramintais takais. Žinoma, pasitaiko visokių perlų ir gyvenimas nustebina viskuom. Pvz. teko sutikti "mergaitę" kuriai 37, o ji vis dar nebandžiusi kūniškų malonumų ir saugo save tam vieninteliui, svajonių princui ant balto... matyt plieninio žirgo ir kvadratėliais ant pilvo. Teoriškai tauru, kilnu, bet... geriausi metai jau nuėję, manau... Ne per žiauriai aš čia?:) Ech, tas olimpinis medalis tikrai išmušė mano ryžta pilstyti alyvą visomis temomis, kad aistros ir emocijos šokinėtų kaip ta ugnis, alyvos gurkšnį gavusi... visiška melancholija...

Bet grįžkime prie temos: ir kam man ta lyčių lygybė, kai aš pats diedas esu :) Taigi, su neištikimybės vertinimu berods išsiaiškinom - visiška diskriminacija. Tačiau ją palaiko ir Viengungis - ech mielosios, aš šiandien svajingai nusiteikęs - galite mėtyti tuos akmenis į mano daržą - bala nematė. Be to, kaip nuskambėjo viena frazė spektaklyje "Normanų pergalės": "po 8 bendro gyvenimo metų ir į vitrinas pasižiūrėti norisi". Gal ir kitokį terminą minėjo, bet... mintis tai ta pati.

Bandau suprasti, kodėl moteriška neištikimybė taip nenusakomai baisiau nei vyrų... Gal dėl to, kad įeiti ir įsileisti skirtingas reikalas? Gal dėl to, kad vyrai negimdo... gal. Su savo nuomone susilaikysiu - alyva ugniai kurstyti jau saugiai pastatyta :) Tegyvuoja sportas ir ištikimybė. Nenusakomai įdomus tas mūsų gyvenimas... Vos paspjaudom į šulinį ir tenka iš jo paties godžiai gerti.

O pabaigai su įžvalgom kitam antradieniui: "Visų moterų nepamylėsi, bet stengtis reikia"

Visada ir visas Jūsų - Viengungis.

Lijos krikštynos. Mažas anonsiukas.

Karštas buvo savaitgalis visomis prasmėmis. Dvejos vestuvės ir krikštynos. Ir, nepatikėsit, bet turiu mažiuką skemdieninių krikštynų anonsiuką. Ačiū Saulės pieva photography mergaitei Rūtai, su kuria pagaliau irgi susipažinau:)

Man labiausiai patinka krikštynų sekmadieniai. Ramiai ir gražiai, ir tikrai šventadieniškai tada viskas gaunasi. Ir niekada nedarysiu šitos šventės su lėbavimais iki nakties. Šita leliukų šventė turi būti lengva ir šviesi. Nu visai kaip tų angelėlių šypsenos.

Lijos krikštynoms su tėveliais parinkom morkyčių temą, nes tas mažas kleckas kažkada turėjo morkines pėdkelnytes ir kurį laika buvo vadinama morkyte. Tai negi sugalvosi geresnę temą? Nu ir žiūrėkit, kaip čia mums gavosi:) Ir, primenu, čia tik mažiukas anonsiukas. Bus tikrai daugiau:)

Ceremonijos vieta - Gailestingumo šventovė;

Krikštynų pietukus organizavom - "Fiorentino";

Tortas ir keksiukai - "Mažoji ragainė";

Floristė šiuokart buvo ponia Lapė, prasisukusi Konarskio turgelyje su 50 Lt. Dėl nuolaidų derėjausi:)

Šiek tiek vakar pailsėjusi Lapė

Viengungio užrašai. Atgaila ir padrikos antradieninės mintys.

Pirmiausia atgailauja Lapė, kad vakar taip ir nepatiekė Vyrukų pirmadieniui nieko apetitiško:) Beveik visai nebuvau prie kompiuterio, laksčiau per daktarus, o vėliau leidau sau ilsėtis, nes ir man tai būtina šiaip jau. Apie vyrus-bobas parašysiu kitą pirmadienį būtinai. BŪTINAI!!! Na, o dabar, prašau, dar vieni viengungio užrašai:) Gero skaitymo, brangieji. Primenu, Lapės mintys nebūtinai, t.y. dažniausiai nesutampa su viengungio pamąstymais:)

Pagarba mūsų mielosioms ir nepakartojamoms gyvenimo gėlėms :)

Šiek tiek įpilus alyvos į ugnį pasirodė įdomūs vaizdeliai :) Kaip dūmas ėmė ir išnyko ir visokių keistų pilvo kvadratėlių poreikis, ir šiaip grįžo visi į pamąstymus, kad nebūtina turėti motociklą, o būk rūpestingas, mielas ir mylintis... Na, darosi įdomu. Kita vertus, visai nestebina, juk pasisako moterys: čia lyja, čia saulė šviečia :) Bet aš nė nebandau suprasti – manau, mums vyrams, tai nelemta. Vat ir išsirink žmona, kad nori :)

Iš tiesų po praeito pirmadienio atsiliepimų  ne mintys apie poreikių pokyčius užvaldė. Viengungis tiesiog pasijuto blogai. Tikrai yra nekas sutrikdyti mergaitės, jautraus ir meniško žmogaus pusiausvyrą. Jaučiuosi blogai. Labai blogai. Tad kilo nenumaldomas noras atgailauti… mea culpa, mea culpa… mušu sau į krūtinę… nesmagu juk daryti blogus darbus :) sėdžiu atsiklaupęs prieš kompą ir rašau tekstą viena ranka mušdamasis į krutinę ir vis nepaliaudamai kartodamas mea culpa, mea culpa... Ir kas man tokiam storžieviui ir visiškai be tolerancijos rankose belieka daryti... belieka tą ranką be tolerancijos saujoje sugniaužti ir atgailauti…. Ech…

Ką gi, man taip toli nutolusiam nuo meno, visiškai niekam negabiam ir nesutvertam kurti groži, nebuvo duotas ir pieštukas, o ką jau kalbėti apie toleranciją... dar stipriau imu mušti į krutinę …..mea culpa, mea….. Giliai susimastęs net paskambinau mamai, pasiklausiau ar kas buvo mano rankose kai gimiau. Sake, kad nieko, gimdymas buvo lengvas ir nekomplikuotas... vat ir mąstau, kad tais laikai gimti su pašaliniais daiktais rankose butų buvę labai komplikuota. Bent tuo pasidžiaugiau...

Tad tenka prieš visus Rudosios blog'o skaitytojus prisipažinti, kad be to, jog vos gražesnis už velnią, su mazoliu ant pilvo ir apšepęs ne pagal etaloną, tai dar ir nesu aš meniškas, gabus, jautrus, visiškai netolerantiškas, na tik kartais kreivas lentynėles padarau, į kurias viską sudėlioju… Ech… mea culpa, mea culpa…

Džiaugiuosi, kad bent ne iš afrikos genčių esu kilęs, kur galbūt atgailaujama daužant galvą į žemę – ir parketas netoks minkštas, ir šiaip, sunku būtų dabar klaviatūrą maigyti. Blogis, visiškas aš blogis. Bet, reikia pripažinti, nebūtų tokių kaip aš niekas nesuprastų, kas yra gėris…

Apskritai gyvenimas yra keistas dalykas. Beprotiškai įdomus, nenuspėjamas ir žavus… Žinoma, kai aplanko dėdė parkinsas gal viskas būna ir kitaip. Nors, kaip viena tolima pažįstama sakė, šnekučiuojantis šia jautria tema, problema yra esantiems šalia, o ne tiems kuriuos tas dėdė aplankė… Jiems būna viskas gerai. Bet juk galime padaryti, kad mums būtų gerai dar iki dėdės parkinso apsilankymo mūsų gyvenimuose J

Kaip tai padaryti? Aš bučiau žiniuonis būtinai patarčiau, o dabar galiu tik pasimokyti iš aplinkinių ir virtualių resursų. Vieniems iki laimės reikia žaislų. Na gerai jau gerai, vyrams apskritai reikia žaislų ir niekada jie neužauga, tik žaislų kaina pasikeičia. Moterims irgi reikia žaislų. Argi ne taip. Čia panašiai kaip su žymiuoju posakiu vyrų link: jums tai tik viena galvoj… J Vat šiuo atveju paoponuosiu: o tai jums, mielosios, tas tikrai ne galvoj? J labas rytas, tikrai norų ir poreikių susijusių su intymiu gyvenimu turite mažiau nei vyrai? Manau, kad drąsiai galiu šaukti MELAS, jei kuri taip teigs…  Jaučiu, jau kur nors moteriškose venose pradėjo kunkuliuoti kraujas, artėdamas link virimo…. Mea culpa, mea culpa, viengungi, už tas pragariškas mintis…. Vis stipriau ir stipriau mušu į krutinę toliau atgailaudamas…

Taigi, ne retai žaislu būna antra pusė. Na žinoma, ji bus tokia laikina, nes žaislai labai greit atsibosta, tad jei jau esate kartu metus 5 ar 8, manau, kad dėl to galite būti ramūs… čia aš juokauju, jei ką… oi, mea culpa, mea culpa… Įdomu tai, kad gyvais žaislais mėgsta apsirūpinti abi pusės. O apie gyvus žaislus (aš nekalbu apie gyvūnus, jų man apskritai gaila, kai žmonės užsinori kažko minkšto, o atsibodus išmeta į gatvę, ir taip elgtis jaunos atžalos pratinamos nuo mažumės) buvo superinis filmas F. Vebero “Žaisliukas” su legendiniu Richard Pierre (Pjieru Rišardu). Būna , kad prie žaislų priprantama ir jie užsilieka, įgaudami kitą statusą. Tik bėda yra tame, kad prisiminimai apie pradžią persekioja visą likusį bendravimą. Žinau atvejį, kaip pažintis, prasidėjusi pašėlusiu seksu per patį pirmą susitikimą baigėsi dabar jau 16 metų trunkančia santuoka. Bet įdomu tai, kad primas įspūdis vis dar pasibeldžia kažkur giliai ir verčia elgtis ganėtinai įdomiai net praėjus tiek metų… keisti mes sutvėrimai, žmonės J Su skirtingais poreikiais, įtarimais, slaptomis mintimis ir įvairiais žaislais. Vieniems reikai gyvo papuošalo ar žaislo už parankės, kitam užtenka ir aitvaro iš Vėjobroliai.lt J

Taip, čia naujas Lapės žaisliukas, įgytas tik vakar:) Džiaugsmo pilnos kelnytės:)

Kadangi esu linkęs į šiokius tokius kraštutinumus (ooo, mea culpa, mea culpa), tai šįkart paminėsiu kelis atvejus iš to margo gyvenimo pasaulio... ir dar pamėtysiu akmenų į kai kurių vyrų daržą.

Bet čia vėl apie įvaizdį ir stereotipus :) Ir nereikia lia lia, kad tai nėra dažnas atvejis.

Pažinojau viena pilietį, kuris dievino Tina Turner. Ir ne dėl to, kad jos nenusakoma charizma jaučiama net dainose pavieniuose akorduose, puikus balsas  ir t.t. Pasirodo vaikinas kartą pamatęs jos atvaizdą interneto platybėse, tematė plotą tarp kaklo ir juosmens...  vis sakydavo, pas ja TOKIOS!!!! Vis bandydamas ore apčiuopti įsivaizduojamus apvalumus savo gana nemažom rankom… Įdomu, kad jo dabartinė žmona apskritai toj vietoj nelabai ką turi :) bent prie jos nešnekėtų, kad tikra moteris turi turėti… bet čia jau judviejų bendro sutarimo reikalas...

Arba pareiškia, kad jei nuvažiuoji į Tailandą tai PRIVALAI permiegoti su vietine, juk kaip nuvažiuoti į TOKIĄ šalį, kur visi TĄ daro ir nepadaryti TO?

Nu nežinau, buvau, nepabandžiau, trūkumo nepajutau. Apskritai turėtų būti keistas jausmas pirkti moterį. Niekad to nebandžiau, labai tikiuosi ir neteks. Vis dar vertinu bendrus veiksmus bendru susitarimu...

Mačiau atvejį ir iš moteriškosios pusės. Mergina, kurios tuometinė meilė buvo pagarsėjęs kaip savo ex mylimųjų daužytojas, vis teigdavo, kad jos buvo pačios kaltos. Pati gerai gavo ir… ką jus manot, gi ėmė ir ištekėjo. Argumentas paprastas: jis, būdamas pakeliui link 40, pažadėjo pasikeisti dėl jos… na, nė kiek neabejoju, kad ir dabar sėkmingai “keičiasi” periodiškai pamojuodamas kumščiais ar įsikibęs už plaukų tampydamas po butą… Kodėl ji kartu? Čia ne manęs reikia klausti. Matyt gerai. Juk viskas yra abipusiu susitarimu. Vienas jaučiasi “vyru”, kita jaučiasi... matyt mylima… čia kaip toj protu nesuvokiamoj frazėj: jei muša - reiškia myli… Kadangi labai garsiai tvirtinama, kad viskas puiku ir idealu, belieka daryt išvadas, kad viskas bendru susitarimu...

Gyvenimas, seksas – viskas bendru susitarimu. O juk bendras susitarimas pasitaiko įvairus... nuo “klasikines” romantikos žvakių šviesoje iki gyvuliškai aistringo horizontalaus tango nesvarbu kur... perfrazavus vieną cheminio gėrimo reklamą galima būtų sakyti: aistra suteikia mums sparnus. Galima būtų taip ir užbaigti, bet kad nepalikti tuščių interpretacijų šiek tiek pratęsiu: aistra yra tai kas stumia į priekį. Aistra gyvenimui, aistra pomėgiui, aistra žmogui, aistringai meilei, aistra tam beprotiškui lėkimui motociklu apsikabinus tąjį savo idealą, aistra gyvybei, šokiui, prisilietimui, bučiniui, žvilgsniui, aistra kiekvienam gyvenimo potėpiui...

Nuskaudo man ranką beatgailaujant, o ir krūtinė jau pamėlti baigia… J Einu virti sriubos J gal kam šlakelį skanaus šilto viralo? J

Viengungis

Sekmadienio skaitiniai. Dublis su pliusu

37,5. Tiek temperatūros rodo termometro stulpelis.

15 min. Tiek liko iki turiu paskelbti, kas įvyko gero, blogo ir įdomaus per šią savaitę.

Tik tokiomis sąlygomis bus labai trumpai. Dvejos vestuvės, vienos krikštynos. Dublis su pliusu. Žmonės laimingi. Buvo sunku, bet ir įdomu.

Penktadienį šv. Mikalojaus bažnyčioje ir Mabre kiemelyje liejosi nevaldomas itališkas temperamentas, kurios neatvėsino net kas pusvalandį besikartojantis lietus.

Kitą dieną išvežėm visą pulką italų į Eitminiškes krikštyti mažučio Leonardo ir į Grybo dvaro arklides iškylauti. Iškyla pavyko kuo puikiausiai. Valgėm blynus ir mėsytes ir visko buvo apstu, ir viskas buvo gardu. Ta vieta mane veikia teigiamai. Bent kartelį siūlau visiems ten nuvažiuoti. O vaikams veiklos – per akis: arkliukai nuo mažiausiai iki didžiausių, paukščiai nuo vištaičių „su kelnytėmis“ iki povų. Kaip kaime, tik smagiauJ

Tuo tarpu Trakuose prie altoriaus  skubėjo daili nuotaka Ieva. Beveik kaip iš pasakos. O prie altoriaus jos laukė jaunikaitis Marius, tvirtas ir šaunus. Linkiu Jums begalinės laimės ir, kad mylėtumėt vienas kitą, kad ir kas nutiktų:*

Nuoširdus ačiū mano kolegei Kristinai Danielytei už pagalbą. Nėščia moteris, o padėjo vestuvių fronte šį savaitgalį kaip reikiant. Mažutėms auklytėms Vilmai ir Vaidai taip pat siunčiu po bučkį. Šaunuolės, mergaitės, ne tas žodis. Sveikinu brolį Bartą, kuris pakeitė šeštadienį į „Tamstą“ išvykusį Naglį, su debiutu. Tikiuosi, nebuvau pats blogiausias BOSAS ir imsim daugiau vestuvių, kai brolis išvažiuos į Korėją (verksiu, raudosiu tikrai). Neivaldui maža bauda už vėlavimą, bet didelis ačiū už tai, kad jis yra tikras draugas. Ir be to su juodomis kelnėmis, juodais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu anas už baro atrodė nuostabiaiJ 

Tai tiek. Gavosi toks greitukas. Labai nepykit. Noriu pailsėti. O rytoj, kai pas Lapę lankosi vyrukai, nes pirmadienis:), papasakosiu apie vyrus-bobas, kurie nelaiko liežuvio už dantų. Va taip va.

Laputaitė Lapėnaitė

Viengungio užrašai. Tas kas tas tikras vyras?

Po mano debiutinio pasisakymo pas rudąją, gavau nemažai akmenų į savo daržą. Aš be abejo viską suprantu: kažkoks mistinis anoniminis viengungis pasikėsino į nuostabią svajonę apie nuostabų princą, kurį apkabinus iš nugaros net lapės letenėlėmis gali jausti tuos kietus preso kvadratėlius... jausti kaip jie maloniai juda... ir net pradėti svajoti, kaip netrukus tas presiukas atsisuks į jus ir svaigiai pradės spausti.....

Bet grižkime atgal į realybę.

Ką gi, tųjų kvadratėlių aš neturiu. Gal niekada ir neturėjau :D galiu tik prisipažinti, kad teko šiek tiek neplanuotai priaugti masės – lengvų 35-40 kg per nepilną mėnesį – nuo to laiko apie kvadratėlius nebesvajoju. Bet tai buvo seniai... užtat galiu drąsiai paguosti bent kurią savo draugę, kuri sustresuoja del kokios nors menkos strijos atsiradusios po gimdymo :)

Štai ir atsirado proga pamėtyti akmenų į mano daržą: žinoma, storulis, užpavydėjęs tikro vyriško kūno, ėmė skleisti pasalūniškas mintis apie vyriška idealą...išvadindamas juo metroseksualais, gėjais ir narcizais, o pats yra tinginys, apsileidęs nevala ir šiaip visiškas pašlemėkas... :)

Bet, mielosios, nė velnio. Manau, kad esu ne baisesnis nei velnias. Na taip, gal tas pilvo „mazolis“ ir sukuria 2-3 mėnesio nėštumo vaizdelį, bet... Dantis valausi, praustis mėgstu ir panagės švarios, nors rankos neretai mechanizatoriaus tepaluotoms galūnėms prilygsta :) ir įvairios vietos sutvarkytos taip, kaip priklauso. Žodžiu, iš anksto nenurašykit :)

Bet grįžkime prie vyriškojo idealo. Oi, atsiprašau, XXI amžiaus vyriškojo idealo. Iš komentarų susidarė įspūdis toks:

1.     Vyras turi būti gražuoliukas (dar neblogai jei koks fotografas ar web dizainioras)

2.     Vyras turi būti stilingas

3.     Vyras turi kvepėti prakaitu.... hm, oi ne, pagal kai kurias spėju, vyras XXI a turi kvepėti geriu parfumu. Jokiu kitų kvapų

4.     Vyro pilvas – tik kvadratėliais

5.     Vyro rankos – kartais tepaluotos

6.     Motociklas – nice to have

7.     Ir būtinai turi būti seksovai apšepęs (prie šitos temos dar sugrįšiu)

Jei jau skaitysite, tai prašom ir papildyti kitais punktais tai, ką čia surašiau.

Stiliukas valdo. Matyt pasenau. Nesuprantu aš tu XXI amžiaus stileivų, taip mėgstamų jaunų mergaičių, kurios labai stengiasi būti labai madingos ir stilingos ir, kaip dabar populiaru „būti prie meno“. Gal kokia web dizainerė galėtų paaiškinti kame yra grožis kelnių, aptempiančių laibas kojas ir kurių klynas pasibaigia beveik virš kelių? Tikrai, mados ratas sukasi ir vis sugrįžta į mūsų gyvenimus, gatves, klubus... bandžiau prisiminti, kur gi tai aš mačiau ir nenorom grįžau į senus sovietinius laikus prisimindamas lopšelį darželi. Dauguma bėgiodavom su vaikiškom trikotažinėm pėdkelnėm, dar madingai tuo metu užvadintom „kolgotkėm“. Labai panašus vaizdelis būdavo su dabartiniu XXI a stiliuku :)

Bet čia šiaip, nukrypimas į stiliuką.

Turėjau progą tarp visų savo darbų išlėkti savo mintis atvėsinti mūsų žaviojoje Baltijos jūroje. O vaikeli, koks grožis akims, sielai ir kūnui :) bet apie mūsų pajūrio gėrius, manau, išsiplėsiu kitą kart, o trumpai reziumuojant galima būtų teigti, kad yra vos kelios kategorijos:

A.    Vyrai: kurie labai savim rūpinasi, kurie mano, kad savim rūpinasi, kurie mano, kad 8-9 „nėštumo pilvas“ yra gerai ir tie, kurie bent suvokia, kad „gelbėjimosi ratas“ juosmens srityje nėra tai ko norėtųsi ir pasistengia bent pilvą įtraukti :)

B.    Moterys: o kalbant apie moterišką giminę tai ne taip svarbu, kaip jos atrodo, svarbu, kad jos atranda, kas jas myli, pamyli, pamalonina. Galima būtų taip pat paskirstyti į grupes, bet atidėsiu kitam kartui, o jis tikrai ateis. Tad šiam kartui neišsiplėsiu ir paminėsiu kažkieno teisingą frazė: gražią žmoną išsirenka vyrai be fantazijos :) bet tai vėlgi tik kažkieno kategoriškumas.

Turiu prisipažinti, kad visai neseniai turėjau malonumą stebėti vienas vestuves. Jaunasis tikrai šaunus vaikis, ir tikrai su tais jūsų, na gal ir siek tiek mano, išsvajotais kvadratėliais ant pilvo. Jaunoji, beje vyresnė už jį, irgi nepaprastai šauni. Žinot, nes aš ištikimybe savo viengungystei suabejojau į juos žiūrėdamas. Taigi ten tas atvejis kai vaikinas ir sportiškas, ir visoks kitaip teigiamas. Būna išimčių, būna...

Kiekvienas iš mūsų atrandame kažką sau. Kartais visam gyvenimui, kartais tam tikram periodui, kuris, kartais, tebūna viena naktis...

Svarbu atrasti tą nenusakomą trauką. Ir įdomu, kad kiekvienas randa ja vis kitame. Vienam reikia papuošalo šalia, kitam namų tvarkytojos, kuri lygintu jo marškinius, kol jis sportuoja klube. Kartais pasirodo užtenka, kad tepaluotomis rankomis sugebėtų išsivalyti dantis ir... aleliuja, laimė užsuko į mūsų namus.

Geros likusios savaitės. Tegul prakaituotos svajonės apie kvadratėlius pildosi Jums šįvakar. Gražių sapnų ir tikrovės.

Viengungis

Foto: UrbanDictionary.com,  Ryan Renolds foto iš kažkur, balsas.lt, ir kitų interneto platybių

Karščiuojantys sekmadienio skaitiniai

Nu, va, organizmas sako: gana! Bet kovoja mažutis iš paskutiniųjų. Termometro stulpelis lėtai, bet kyla, žaizdos nebegyja, žodžiu, pradėjau byrėti dalimis. O laiko išsilaižyti ir pailsėti niekur nerasta. Šiandien ryte net verkiau šiek tiek prieš eidama ruoštis susitikimams. Šiaip ar taip – sekmadienis...  Nors sezono metu savaitės dienų pavadinimai kaip ir nebeturi prasmės.  Štai koks nuostabus tas išsvajotas vestuvių planuotojos darbasJ 

Vakar teko smagumo sudalyvauti  šauniose vestuvėse, kurias planavo mano draugė vestuvių planuotoja Kristina Danielytė, ir, aišku, vieną kitą letenėlę pridėti. Nuotraukų neturiu, bet gal iki savaitės pabaigos ką nors parodysiu. Evangelikų liuteronų kunigo Ričardo Dokšo vestuvių ceremonija buvo tokia paprastai nuoširdi, kad negalėjau ilgai stebėti, nes būčiau nuverkusi blaksietų tušą – šeštadienį kaip tais itin jautri buvau. O nuo to vaistukų kokių nėra netyčia? Ir oras buvo kaip užsakytas.

O dar „Lapės vestuvių“ gerbėjai Laurai, kurios vestuvės taip pat buvo šeštadienį, padėjau nustebinti ne tik vyrą, bet, tikiuosi, ir visus svetelius. Išsiunčiau jiems greituoju Naglio sidabrinio BMW paštu Baibą su šaunia programėle. Sutartinai kolektyve nusprendėm, kad Baibą į Lapės vestuvių koncerną priimamJ Sakė, jau jaučia, kaip dygsta ryža uodegėlėJ

Nežinau, kieno nuotrauka, pavogiau iš Baibos asmeninio profilio:)

Taigi savaitgalis buvo pilnas netikėtai atsiradusių darbelių, bet nereikia pamiršti ir tradicijų.

Savaitės blogybė – mano ne taip jau seniai išgirta Žvėryno „Veranda“. Nesumeluosiu, šiandien prasėdėjom veik pusvalanduką, nesureagavo nė vienas padavėjas. Net susirinkus daiktus ir pajudėjus link išėjimo ieškoti kitos vietos, kur galima būtų tikrai pavalgyti, lenkiant barą,  nepastebėjau nė vieno klausiamo žvilgsnio. Oi, nepatinka, nepatinka man šitokie dalykėliai. Kita vertus, gal galima pagaliau gavus valgyti, tiesiog išeiti, jei niekas nepastebi klientų. Ane?

Gėrybe pripažįstu penktadieninį pasivaikščiojimą po VilniųJ Labiausiai nustebino „Trip‘o“ barmeno shoot‘ukasJ Ne tas pirmasis bobiškas, aiškuJ Ups.

Ir aišku štai kas.

Pagaminta ir nufotografuota Igno iš "Super 7 tattoo" rankelėmis

Ji tikra, visam gyvenimui ir gana didelė. Šiek tiek skaudėjo, bet išgyvenau. Fox forever, kaip sakant...:)

Tai ramaus poilsiuko, brangieji:*

Lapūzė

Viengungio užrašai:) Debiutas.

Pagaliau Lapė sulaukė opozicinės nuomonės:) Ir tas yra džiugu, nes reiškia, kad Lapės blogą skaito ne tik kiškiai (http://www.youtube.com/watch?v=_E-8GI8BwII&noredirect=1), bet ir tikri vyrai:)

Taigi antradieniais nuo šiol viengungis pasakos, ką jis mano apie santuoką ir moters-vyro santykius apskritai. Diskusija visada pageidaujama. Taigi net Lapė žino, kas yra demokratija ir žodžio laisvė. Visi Pasaulio vyrai vienykitės ir pasakykit, kaip iš tiesų jaučiatės ir ką galvojat! (Nuotraukas parinkau aš:) Kad labiau derėtų prie viengungio teksto:) Jei trūks kokio paukščiuko ar kitų lietuvybių, tai patys suprantat, kas kaltas. Sakė, pasitaisys:))

Perskaičius tamstos, sakyčiau, provokuojantį pirmadieninį pasisakymą apie motociklus, laisvę ir gražiai atrodančius berniukus (http://lapesvestuves.blogspot.com/2012/07/vyruku-pirmadienis-choose-one.html), nori nenori kilo noras parašyti atgal. Kadangi tamsta planuojate ir išleidžiate žmones į bendrą gyvenimą iki mirtis ar teismas juos išskirs, o aš esu užkietėjęs viengungis, tuo labiau tas noras parašyti atgal sustiprėjo.

Taigi...

Pradėsiu nuo paprastų žemiškų dalykų: mieloji, aš suprantu, kad šiltas vėjas, košiantis menkus vasariškus drabužėlius ant įkaitusių susiglaudusių kūnų, yra jėga, bet, o, tačiau - neužmiršk saugumo. Net lengvas skrydis ant asfalto ir tų drabužėlių nereikės dar labai ilgam, o tvarsčiuose prakaituosi dvigubai, bet net pasikasyti negalėsi....

Ech, na nepyk, kad tokią romantišką nuotaiką subjaurojau it koks kelių inspektorius, vestuvių dieną baudžiantis jaunuosius už neprisegtus diržus...

Jei toliau bjauročiau vasaros romantiką, su "džoniu" lėkti vienplaukiais ant moco, kai suknelė plazda, sukurdama nepaprastą ir romantišką vasaros romantikos muziką, susipinančią su vyriškai riaumojančio motociklo variklo garsu... 

Nuostabu..., bet iš tiesų dauguma mąstančių net vasarą rengiasi sunkius odinius drabužius ar kitokį spec. drabužį. O ten, kai pavėsyje +32, po drabužėliais, vyryškas, stiprus ir be galo prakaituotas kūnas... Pusvalandis maudynių nuosavame prakaite... belieka melstis, kad jūsų abieju hormonu suderinamumas geras (kažkur skaičiau, kad jei žmonės tikrai suderinami, tai jie nejaučia viens kito neigiamo kūno kvapo) kitu atveju, romantika tikrai nuskęs vyriško tvaiko liūne, spėju moteriškame taip pat :) Po galais, koks aš kartais tiesmukiškai neromantiškas.... :) Tęsiant tamstos pasvaigimus... gražūs vyrai... na, iš tų, kurie ten sudėti kaip tavo svajonės, įtariu, kad minimum 2/3 iš jų nerūpi moterys :) Apskritai, kartais susidaro įspūdis, kad jei berniukas toks saldus, stilingas be galo ir be krašto, labai toks prisižiūrėjęs ir išpuoselėjęs savo kūną ir t.t. - na toks tavo, miela Lape, mylimo mėgiamo style'o :), tai jis arba gėjus, arba savimyla narcizas, su kuriuo moteriai geriausiu atveju būna gera nebent lovoje, na dar prieš drauges...  O toliau: tu niekada nebusi jam svarbesnė nei jis pats, į jį visada žiūrės kitos ir jis, norėdamas būti pamalonintas, visada tuo naudosis visais įmonomais būdais (nežinau, yra tokių, kurioms tai patinka) ir, pasikartosiu, svarbesnio už jį patį nebus nieko, net lovoje visų pirma jis rūpės tik pats sau. Bet, grožis reikalauja aukų.

Grožis ant moco, lovoje, šalia taves - taip pat :) Žinoma, nereikia kristi į kraštutinumus ir susidėti su baisesniu nei velnias... Žinoma nereikia :) Kita vertus, kaip kažkada nuskambėjo linksmas pasisakymas apie vyrus: na visai nesvarbi  vyro išvaida, svarbu kad žmogus geras būtų. O kai geras žmogus, tada visai nebesvarbu kokios spalvos  jo Bentley...

Bet grįžkime į vasarą, į romantiką :)

Motociklas yra šiaip jėga. Ar iš tiesų yra nenusakomos laisvės simbolis - nežinau, gal tiesiog mums taip suformavo viziją Holivudas.

Bet adrenalino, vėjo gaivos ir nesuvokiamo žavesio jis tikrai kupinas.

Kupinas tiek realybėje, tiek mūsų svajonėse. O kaip kartais gera imti ir paskęsti savo svajonėse ir mintyse, kuriose viena mato standų presą, kitas gracingas it gulbės, kūno linijas... Tada net nenorom pajunti tą vėją tarsi skriejant motociklu, ar plazdenantį bures, ramiai plaukiant jachta besileidžiant saulei... Kiekvienam savo :) Kagi, pasvajojom, metas prie staklių :)

Viengungis

P.S. Photos: Zoey Grossman, styled by Ashley Glorioso featuring Liza Yermalovich, hair and makeup by Adrienne Herbert

Vyrukų pirmadienis. Choose the one.

Nemeluosiu, ieškojau Jums šiandien kokio žavaus motociklo vairuotojo, nes po pasivažinėjimo link ežeriuko galvoju, kad vyro ir motociklo junginys yra kažkoks (norėčiau sugalvoti žodžių junginį, kuriame nebūtų paminėtas seksas:DDD)... Žodžiu, tai susiję su laisve, pasitikėjimu, tvirtu pilvo presu, vėju, pamesta galva, tikra draugyste, spontaniškumu... Labiau pasukusi galvą tęsčiau šitą sąrašą. 

Ir, prisipažinsiu, nebuvo lengva rasti bent kažką, kas šitą mano viziją išpildytų. Išsirinkit.

O čia mano geras draugas fotografas Algirdas Bakas, katras sakė kurią nors dieną irgi praveš mane su motociklu per miškelį.

Išvada, kad ir kokie jie būtų, tie realūs vyrukai (kartais vieno kito egzemplioriaus taip nekenčiu!!!), su savo nesuvokiama logika ir nepateisinamu elgesiu, niekas jų nepakeis:)

Geros savaitės, mergaitės.

Lapė

Sekmadienio skaitiniai: PAVASAROK!!!

Nu, ką, draugai, pavasarojom kaip reikiantJ Savaitėlė buvo intensyvi kaip visada pastaruoju metu. Liūdėti ir savęs gailėtis laiko nebuvo VISIŠKAI! Net pačiai keistaJ

Koks dar liūdesys? Kas? Čia apie mane? Foto: www.saules-pieva.lt

Nu, kur čia! Susitikimai, susitikimai, dvejos vestuvės, bilekiek darbo su kitomis, kurios dar tik bus. Karštas miesto esfaltas, lengvas prakaitėlio kvapas, prilipęs prie kūno šilkiukas... Atsiprašau visų, kurie nesulaukė atsakymų į laiškus, tikrai pasitaisysiu jau nuo pirmadienio. Tikrai, tikrai.

Bet negali sakyti, kad gyvenimo nėraJ Pirma, grįžo mano geras draugas fotografas Algirdas Bakas, su katruo kimšom trečiadienį nakciu Lukoil'o sumuštinius prie ežeriuko. Love you, my friend. Antra, po penktadieninių Renatos ir Andriaus vestuvių su dailiuoju praeito pirmadienio vyruku ir šauniuoju mano asistentu, nu kartais atrodo, kad net broliu Nagliu šokom ant motociklo ir prie ežeriuko. Che, che, plaukiu aš greičiau, pasirodoJ Nu, bet visada yra vietos revanšui, visada. Bet gėris lėkti per miestą, o ir per miškelį, kai vėjas kedena ryžus Lapės karčius – neišpasakytas. Pati sau pavydžiu. Ir čia ne viskasJ Tada gerieji glazūruoti šonkauliukai Rib Room’e, drn, drn motociklu iki parduotuvės, alutis – check (pamatytumėt, kas darosi CUP’e iki 22.00 val. Likus 5 minutėms) ir 1.00 val. Jau riedam link pajūrio. Nerealiai!!! Neplanuotai ir užtatai šauniai. Aš visada sakiau: šauniausi, smagiausi dalykai nutinka tik netikėtaiJ

Ir ką Jūs sau galvojat. 11.00 val. ryto valgau sau blynus su pirmaisiais šio sezono brangučiais – Jurgita ir Aurimu jų terasoje. Jurgita, blynai buvo supergardžiausi! Žinosiu, kur užsukti pusryčiauti, kai kitą kartą vėl nenumatytai atsidrusiu pajūryje. 

Foto: Fotopastelės (tikiuosi, autorinių teisių nepažeidžiau, jei parašiau, kas autorius?)

Žodžiu, savaitgalis – absoliutus punkrock‘as. Absoliutus. Baiginėjasi jis irgi neprastai. 2 val. chill’as ant Galvės ežero su rožiniu vyneliu. Sužvejota vakarienė, perskaityta knyga, dar neparašyta recenzija, laiškai, o dieve, čia jau prasideda kita savaitėJ

Savaitės blogybė: „Sangaidoje“ pabrango taurių nuoma. Nebe 50 ct už vienetuką reikės mokėti, o visus 70. Gaila. Bet, kita vertus, nu vis tiek pigiau ir gražiau nei tie plastikiniai dalykai. Nekenčiu, nekenčiu plastiko. Baisiausi man plastikiniai žmonės. Aleliuja, kad aplink mane jų nėra daug.

Savaitės gėrybė: visa savaitė buvo turbo! Bet tas pasivažinėjimas motociklu, cukraus vata ant pagaliuko vestuvėse (www.cukrausvata.eu , skaniausia rožinė, braškių skonio) ir Jurgitos blynai buvo patys geriausi.

Bože, bože, gyvenimas yra gražus!!!

Lapė įsako: pavasarok normaliaiJ

Lapė

Sekmadienio skaitiniai: vestuvės kaime ir kitos gėrybių gėrybės

Ką gi... liepa... Sezono dar neįpusėjom. Rizikuoju sekmadieniais nuliūdinti žmones savo „ištaškytais“ skaitiniais. Bet čia ir yra tamsioji vestuvių planuotojo gyvenimo pusė – labiau psichologinis nei fizinis pervargimas. Nors gal viskas viename. Nes laisvos nėra nei vienos dienos per savaitę. Per mėnesį! Kitos irgi stipriai dirbančios ir save šventei atiduodančios planuotojos tai paliudys. Tada pradedi nevalingai norėti stipraus apkabinimo, kuris reikštų, viskas, ką darai yra super, bet dabar pailsim. Nu gerai, gal dar mielai maloniai pasibučiuojam. Būtinai į kaklą. Ir taip toliau...

Ritos ir Povilo vestuvės šeštadienį įvyko. Stebuklingu būdu išvengėn lietaus, nors miško pakraščiais žaibavo tikrai. Ruošėmės jau penktadienį, tad miegelio ne itin, ne itin. Padarėm gražų kaimuką su šiek tiek persikinės, gelsvos ir žalsvos pastelės. Su sukabintais stiklainėliais ir žvakėmis juose, su lempučių siena ir su Baiba. Baiba, tu man patinki žiauriai:* Kada einam į miestą?

Su Jaunikiu bandom atskleisti Nuotakos suknelės, kurią kūrė Liutauras Salasevičius, grožį. Bože, bože, žinau, kad pati atrodau tiksliai nekaip, bet čia dokumentika:DDD O tos mėlynos mano kojos... Žodžiu:DDD  Tikrai pailsėsiu, kai visas ištekinsiu:) Foto: Saulės pieva Photography

O šiandien pakrikštijom du mažius: Gabrielių ir Nomedą. Jaukiai ir ramiai. Apie abi šventes tikrai papasakosiu plačiau. Kažkada.

O dabar savaitės gėrybės ir blogybės.

Riebiausi pliusai skiriami... restoranui „Piccola Italia“ Kaune. Aptarnavimas toks, kokių reta Lietuvoje. Špinatų sriubytė su virtu kiaušiniu – super duper. Lašišos karpačio – tirpstantis. Bernai sakė, kad pomidorų sriubukė ir picos irgi buvo tikrai skoningos (nežinau kaip kitaip išsireikšti, kai noriu pasakyti, kad maistas turi savo skonį). Ir nesvarbu, kad sėdi beveik važiuojamojoje  gatvės dalyje, nes baltai raudonai languotos staltiesytės nukelia tiesiai į Italija, kur pusė gyvenimo verda gatvėje. Užsakaitėm visi. Tada, kai sėdi maitinimo įstaigoje ir pajauti tą būseną, kad gyvenimas yra gražus supranti, kad valgai tinkamoje vietoje.

O „Veranda“ Vilniuje irgi neatsilieka. Tas kiemelis Žvėryne stebuklingas. Super vieta krikštynoms. Vaikai ras ką veikti vaikų aikštelėje, kurioje ir čiuožykla, ir karstynės, ir dar tik jie žino kasJ Maistas irgi gardus. Kai norėsit mėsos, paprašykit natūralaus kiaulienos kepsnio. Patiekia jį su apkeptais bulvių ketvirtukais ir karštomis daržovėmis. Niam niam.

Roko kokteiliai vestuvėse buvo žiauriniai geriJ Visi absoliučiai.

Pagaliau turiu Savą kambarį (Virginia Woolf "Savas kambarys" reikėtų perskaityti kiekvienam). Būsiu jame, kiek man reikės. Kiekvienai moteriai būtinas Savas kambarys kaip ir vakarinė suknelė (net jei visus metus neturit, kur ja puoštis).

Blogybės? Blogai, kai sodyba rūpinasi maitinimu, bet nepasirūpina žmonių kava, pienuku ir t.t. Žodžiu, negerai, kai pusę meniu reikia susivežti patiems. Bet nebuvo ir taip jau visai blogai. Personalas tikrai šaunu, mergaitės tarėsi ir buvo paslaugios, virėjos irgi sukalbamos ir puikiai dirbom kaip komanda. Žodžiu, nenoriu gilintis. Be to, kaimo turizmas yra kaimo turizmas ir restoraną padaryti iš jo itin sudėtinga, o be to tikrai neverta. Ko tada važiuoti į kaimą, ane?

Labai negerai, kai vieno lūkesčiai neatitinka kito lūkesčių. Bet aš čia jau grįžtu prie savęs, o rašyti turiu apie vestuves ir kitas įstabias šventes, tad dedu tašką. Ir laukiu skambučio. Vis laukiu ir laukiu...

Saulės pieva pričiupo mano rakto skylutę. Čia gi paslaptis turėjo būti:)

Lapė