2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Sugrįšk pas mus, Konstantinai:)


Šaunusis Lapės asistentas Naglis rytoj išskrenda į Korėją. Liūdi visas Lapės koncernas, o pati ryžoji veik rauda. Paslapčiomis.
Naglimantai Konstantinai, nepaisant to, kad sugadinai Ritos ir Povilo pirmąjį vestuvinį tortą, kad kartais taip pykdavau, kad negalėdavau su tavimi ne tik, kad kalbėti, bet net į tave žiūrėti, kad ... net nesakysiu, ką darai prie manęs atsipūtęs, vis tik, buvo smagu šią vasarą kartu su tavimi praleisti, jaučiu, daugiausia laiko nei su kuo kitu. Gyvenimas tavo automobilyje buvo smagus, nepyk už tuos ryžus plaukus ir šakočio trupinius salone.

Gero laiko tau pas korėjiečius.


Thanks God, ten būsi tik tuos keturis mėnesiu. Jei neišverksiu visų ašarų iš pasiilgimo, tai lauksiuJ
Visa kita pasakysiu vakare, BROLI.

Lapė

Abi foto Linos Aidukaitės-Valskienės

Senmergės replikos. Atsisveikinkit su ginklais


Jau kurį laiką seku ne tik Lapės naujienas, bet ir Viengungio užrašus. Ne kartą ketinau rašyti komentarą. Kartais pykteldavau, kartais - pralinksmėdavau, kartais tiesiog neįdomu pasirodydavo. Perskaičiusi jo samprotavimus apie užkariavimus su meile ir neapykanta, pamaniau – o kodėl gi neatsakius Viengungiui?
Manau, natūralu, kad Viengungiui oponuos...SenmergėJ Taip pasivadinau neatsitiktinai. Formaliai žiūrint, atitinku klasikinį senmergės standartą – anaiptol ne 25, gyvenu viena, turiu katiną, netekėjusi (sąlyginai: oficialiai varnelę dedu ties „išsiskyrusi“, tačiau realiai nebuvau santuokoje). Bet tik išoriniai požymiai atitinka. Esu visai nepikta, ne bambeklė ir nesurūgusi, mažai sėdžiu namie, turiu daug įdomių veiklų ir begalę draugų bei pažįstamų, esu išsilavinusi, lankau kultūrinius renginius, nemėgstu kaktusų ir nekenčiu mezgimo...
Sakysit, tai ko tokia nuostabi ir viena? Žinoma, „nustatyti ligos priežastį“ galime. Bet pasinaudosiu prieš daugelį metų skaitytu interviu su viena Švedijos politike. Nors anaiptol nesu feministinių pažiūrų ir dėl daugelio dalykų galėjau ginčytis, tačiau į klausimą apie senmergystės stereotipą, ji sumaniai atsakė: „Vienos moterys sutvertos šeimai. Kitos – tėvynei, t.y. karjerai. Trečios – sau...“ 

O jei ir tokio atsakymo nepakakdavo ir vis tiek klausdavo, „tai gerai, kad sutverta, bet kodėl dar neištekėjusi?“, mesdavau žlugdantį klausimą: „O kodėl jūs dar kartu, neišsiskyrėte?“.  Iškart pokalbio tema būdavo pakeičiama. Ir daugiau klausimų apie ženatvę nebesulaukdavau. Ir nebesulaukiu daug metų.
Visiškai sutinku, Viengungi, kad meilę ir neapykantą skiria tokia plona ir nematoma linija. Tuo įsitikinau jau labai seniai. Man buvo trylika, o tam vaikėzui – keturiolika. Aš labiausiai visoje mokykloje jo nekenčiau. Visą rudenį mes prasivardžiavome, kone mušėmės (hiperbolizuoju, žinoma), trankėme vienas į kitą akių žaibus. O per Naujametį ėjome susikabinę rankomis, slapta bučiavomės ir rašėme vienas kitam romantiškus laiškus...Morzės abėcėle, kad slėptuvėje kas nors atradęs nesuprastųJ Deja, po kelerių metų išsiskyrėme. Aš nenorėjau gyventi, verkiau ir deginau vieną po kito tuos nuostabius laiškus. Labiausiai visame pasaulyje nekenčiau JO. Tik kurį laiką, nes dabar mes draugai. Kartais būna situacijų, kai susitikus ar pagalvojus apima geismas. Gal dėl to, kad mes taip ir nepasimėgavom seksu. Net nepabandėm! Bet čia – jau nuokrypis nuo temos.
Taigi riba buvo kelis kartus peržengta, priežastys lyg ir aiškios, o kada – sunku nusakyti. Kažin ar reiktų gilintis, kažin ar nuo to galima apsisaugoti? Tai labai trapu. Kiekvieną kartą tai tarsi kortų namelio statymas..
Vakar, ieškodama vieno CD, radau filmą „Seksas ir miestas“. Kerė sakė: prekės kopiją mes greitai atpažinsime. Tačiau tai negalioja meilėje, nes čia originalą atpažinti labai sunku...
Keista, tačiau, atrodo, vienos taisyklės galioja gyvenime,  o kitos – meilėje. Tiksliau joje jos greičiau jau tampa išimtimis...Ir visos be išimties!



Viengungi, įdomu, kur ir kaip augai, kad tau kažkas kalė (cituoju): „Juk nuo mažens mums įkalta į galvą - moterį reikia užkariauti...“ Nemanau, kad tavo tėvai sakė: „Nebliauk, nes tu – vyras, o ateity tau reikės moterį užkariauti. Žliumbiantis vyras nieko neužkariaus“ ir pan. Arba per daug ilgai studijavai mitologijos enciklopediją.
Kažkoks kvailys (greičiausiai lakios fantazijos kvailė iš kokio gliancinio žurnalo) sugalvojo neva gražų palyginimą, kad šiuolaikiniai vyrai – tai tie patys pirmykščiai užkariautojai (tik dabar jiems reikia paimti moterį, o ne naujas žemes), o moterys – tos pačios žolelių rinkėjos (tik dabar jos laksto po parduotuves, o ne po pievas ar miškus). Ir tu tuo tiki? Visiškas bredas pitas (mėgstu taip sakyti vietoj nelietuviško „briedas“, kai net nesąmone nebepavadinsi).
Na, ko tu susigalvojai, kad ją reikia UŽKARIAUTI? Gal galima tiesiog su ja susipažinti? Bendrauti. Mėginti pažinti, prisijaukinti. Paprasčiausiai ją mylėti, gerbti, saugoti (ne nuo kažkokių karinių pavojų, o daryti, kad ji jaustųsi šalia saugi).


Vyrai, baikit būt maži berniukai, meskit nematomus šautuvus ir leiskit sau tiesiog gyventi realiai, o ne fantazijose apie priešų apsuptą planetą. Moterys, leiskite savo sūnums išsižaisti vaikystėje. O tai dabar kartais rimtai atrodo, kad visi vyrai išėjo į karą, nors jų – pilnos gatvės...

Senmergė

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Vyrukų pirmadienis. Love you boys


Yra vyrukų, kurie pakenčia mano nenormaliu greičiu besikeičiančias nuotaikas.  Ir daug ką man atleidžia, nes ir aš moku elgtis šlykščiai. Tokių, su kuriais pati jaučiuosi šiek tiek vyrukas, kai juokaujam, leidžiam mano aitvarą nešienautoje pievoje, maudomės jūroje naktį, kai dalinamės įgyvendinamais-neįgyvendinamais darbų planais ir svajonių kelionių kryptimis, kai kertam antros dienos cepelinus ir garsiai klausom muzikos automobilyje.
Šitie vyrukai sugeba būti natūraliai nuostabūs auksaplaukei Lapei, kulniuojančiai juodais, lakuotais aukštakulniais Vilniaus grindiniu 6 val. ryto, ją ištikus emocinei krizei, kai nenorėdama pradedi šniurkščioti nosimi ir suknios kraštu valai varvančias ašariukes, savęs ar nesuprasi ko gailėdama.






Ryte atsibudusi supratau, kad už tą trigubą apkabinimą prie "Pramogų banko" galima būtų daug ką atiduotiJ Love you boys.
Norėčiau, kad šita bičiulystė niekada nesibaigtų.

Lapė

2012 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

Viengungio užrašai. Pamatyti ir nugalėti


Tarp meilės ir neapykantos vienas mažas žingsnelis.
Žiūriu į šauniuosius mūsų olimpiečius, nešiojamus ant rankų, ir galvoju, kad nedaug reikia, voks kelių žingsnių ir būsi pasmerktas. Nenoriu gilintis, kas kaip ir kodėl, tiesiog sakau, kad tarp meilės ir neapykantos labai mažai. Tokia plona ir nematoma linija. Kaip lengva ją peržengti. Ji galioja visur ir visame kame. 
Mums labai lengva sumaišyt su š.. bet ką: nepatikusį rašytoją, kino filmą, muziką, sportininką... ir tai netgi smagu. Neslėpsiu ir pats kartais esu šio "sporto" dalyvis. Neretai turiu savo nuomonę, su savo argumentais ir kol neįrodė man kitaip, kodėl turiu jos atsisakyt? Kažkas sakė, kad tai būdinga tam horoskopo ženklui po kuriuo esu gimęs. Gal ir taip. Nesigilinau, tyrimų nedariau. Visi mes mėgstame būti ekspertais, visažiniais ir nepaprastai šauniais. Bet kaip kartais skiriasi realybė nuo vaizduotes...
Beje, rašydamas apie dergiamus rašytojus, savęs omeny neturėjau. Man dar iki rašytojo toloka. Beje, kaip pastebėjau iš atsiliepimų, pasitaškymas alyva ant žarijų buvo visai į naudą. Džiugu, kad rašau ne tik sau. Kartais banaliai ir nuvalkiotom temom. Ką gi, tema buvo tikrai ne nauja:) Bet, manau, kad ji yra amžina. Ir tik nereikia pasakoti, kad nė karto per pastaruosius metus nė viena nesėdėjot ir nekeikėt vyrų... Kiaulės, ne kiaulės, esu įsitikinęs, kad geresnių epitetų sumąstot. Apskritai jau daug, daug, labai daug metų niekas nesikeičia. Sugebame pakeisti tik pavadinimus ir visa, kas buvo vadinama nuvalkiotais dalykais. Pritariu, kad geriausia tema apskritai - įsijungti fain klipuką ir pasigrožėti, kaip gražūs berniukai, žiopčioja pagal  "nenuvalkiota" ir visai "nelėkštą" dainelę... Kažkaip visai prisiminiau Olialia erą su tuo užknisusiu garsu: Liali pop, liali pop... Bet svarbiausia, kad klipe gražūs berniukai, tokie su kvadratėliais, tokie mažumėle seksistiniai... liali pop... Kaip jie gerai praverčia, manau, kai užeina ilgi depresijos vakarai, kai kažkelintą kartą kažkas "lieka ant ledo". Tada norisi rėkti ir gaivinti mintis gražiais berniukais. Na gerai, aš kartais irgi „pavartau“ gražias mergaites, kai užplaukia koks nors nenormalus periodas ir mano akmeninė širdis ima ir suminkštėja.


Bet ką čia, mes juk visi be galo "kieti" ir sąmojingi, šaunūs ir neįveikiami. Jūra mums iki kelių. Svajonės tik tam, kad suvoktume realybę. Realybę, kai teks sėdėti apsikabinus vyno butelį ir ieškoti jame tos šilumos, kuri pradingo kartu su tuo šaunuoliu, kuris čia buvo svajonių princas, o dabar eilinis... (na mielosios, įsirašykit epitetą pačios, nes jei parašysiu paršas, vėl apkaltinsit, kad kartotis mėgstu:)) dabar užsilipęs ant kitos, dalina šilumą.


Būtų kvaila neigti, kad panašių minčių nebūna mums vyrams. Kartais tos emocijos būna tikros, kartais... Aš jau nekartą mačiau ir regėjau, bei pats suvokiau asmeniškai, kad kartais tebūna ego. Ypač jei nemoki pralaimėti. Sunku pralaimėti, nesvarbu ar tai šachmatai, ar tai dartai, kaip kad skambėjo žodžiai labai visiems žinomoj dainoj. Būti moters atstumtam - tai juk savotiškas pralaimėjimas. Juk nuo mažens mums įkalta į galvą - moterį reikia užkariauti, kaip kad tas baltas princas... Tiesą sakant, baltas princas parašiau netyčia, nes mintis buvo princas ant balto žirgo... Perskaičiau, gavosi įdomi mintis, nes kai pasižiūriu aplink, tai visokių tų princų mūsų lietuvaičių užkariavimuose pasitaiko :) Bet grįžkime apie užkariavimus. Yra toks tipažas vyru, o jų manau tikrai yra dauguma, kurie turi būti visada pirmi. Net bėgime, nesvarbu, kad koja sulaužyta. Taip ir su moterimis. Vyrams yra tarsi įkalta į smegenys: AŠ TURIU UŽKARIAUTI! Taip ir einame kaip per karą, palikdami po savęs daug sudaužytų širdžių, jausmų, emocijų. Ir ne tik svetimų. Savo taip pat. 


Užtat kaip jautru būna, kai tau pasako NE :) EGO. Diiiidelis ir nepajudinamas...Ir tau pasako NE. Bet šuo ir kariamas pripranta :) O šiaip, tai kuo daugiau sako tau ne, tuo daugiau tau darosi dzin. Tai tampa tiesiog žaidimu.  Manau, kad sportinis azartas ir yra viena iš neištikimybės priežasčių. Juk vyrai užkariautojai, o čia bac, ramybės stadija. Aišku, kiekvienam yra savo. Manau, kad viską būtų galima sugrupuoti ir sudėlioti į lentynėles, bet jų gautųsi tiek daug, kad pavargčiau tai darydamas. Kiekvienas pasirenkam tai, kas atrodo mums geriausia, o kartais likimas mus įkalina tam tikruose pasirinkimuose.
Kartais.
Netikiu aš visiška amžina ištikimybe. Kartais kažkam tiesiog sąlygos nesusiklosto būti neištikimu. Ir šįkart aš nieko neprovokuoju, tiesiog teigiu. Jei atrodo ištikimas, tai nereiškia, kad toks ir yra. Tuo juk žmogus ir įdomus, nes nenuspėjamas. Nėra vieno standarto. Tikiu, kad yra unikumų, ir linkiu, kad tie unikumai būtų šalia kiekvienos. Tik svarbu neįsileisti į save abejonės ar įtarumo, nes jis išbujoja greitai, nepaprastai vešliai ir kaip koks soliteris, tyliai auga traukdamas iš tavęs tavo emocijų ir jausmų syvus.
O aš, vis dar viengungiaudamas tikiu, kad po visų savo ieškojimų, sportavimų, blaškymosi, surasiu savo unikumą... Tokią mielą  ir žavią, kokios ar kokio trokštame visi. Unikumo, kuriuo galime pasitikėti, mėgautis buvimu ir suprasti, kad karas baigėsi ir siela džiaugiasi taika. Taika savyje. 


Geros Jums savaitės.

Viengungis

2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Vyrukų pirmadienis. Tikras draugas

Tai va. Pasakysiu taip: nieko nėra brangiau už tikrą draugą. Ir čia nėra koks tai tuščiažodžiavimas, aš tikrai taip manau. Gali nieko neturėti, tik patį tikriausią draugą ir jau būsi nenusakomai turtingas. Toks draugas visada palaikys tavo sumanymus ir nepavydės, jei tau seksis. Su juo galėsi dalintis idėjomis ir kartu jas įgyvendinti. Galėsi keliauti į pasaulio kraštą, jei tik to kuris užsimanysit.




Galėsi šokti nuo lieptelio į ežerą naktį be maudymosi kostiumo. Galėsi pažliumbti nebijodama, kad nuvarvės tušas ir net sėdint dviese visai mažoje patalpoje galėsi pabūti su savimi.


Geri draugai nesimėto bilekur. Jie atsiranda kažkaip visai netikėtai.


Draugystei reikia investicijų, bet jos tokios neskausmingos, jei viskas yra tikra.


Dar pridursiu, tikra draugystė neprasideda nuo lovos. Noriu tikėti, kad ja tikra draugystė ir nesibaigia. Next level:)

Nuotraukas pasivogiau/pasiskolinau iš HYPEBEAST.

Lapė

2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai. Turinys, Šarūnės ir Gedimino vestuvės bei ateinančios savaitės gėrybės


Kažkoks visai be veido sekmadienis. Nieko gero nesugalvoju, tad investuosiu į savo turinį. Pirmiausia gerai išsimiegosiu, o tada paskaitysiu knygą – krūvelę jų nusipirkau šiandien „Pegase“, kai su asistentu Paulium ištuštinom jo automobilį po vakarykščių vestuvių. Net sūnui pričiupau vieną: Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“. 

Vakare išsikepsiu šviežių voveraičių su rūkyta šonine. Dar nusipirksiu kefyro. Ko ne smagumas?
O vakar Rokiškyje sutuokėm Šarūnę ir Gediminą. 

Foto: Ado Vasiliausko http://area.lt/
Nuotakos suknelė, nuometas ir plaukų papuošalas - Liutauras Salasevičius; puokštė - Marius Kiaunė; Jaunikio kostiumas - Suit supply
Su šaunių bernelių komanda išsiruošėm į šitą šventę jau penktadienį, kad nereikėtų šventės dieną keliauti per pusę Lietuvos ir nieko nespėti. Todėl turėjom kuo puikiausią lengvos formos team building vakarėlį Naglio grupioko Manto Karolio šeimos pirties namelyje. Su kepsniais, keptais ant žarijų, vidurnakčio maudynėmis ežere iki pusės išsinuoginus ir visai rimtais pokalbiais prieš užmiegant. Jėga jėgelė!
Vestuvės praėjo smagiai. Jautėsi koks tai rudenėlis šiek tiek, kaip bebūtų gaila, nes tos vasaros taip norėtųsi dar šiek tiek daugiau. Bet visi atrodė nuostabiai, buvo linksmybių, buvo šiek tiek ašarėlių – kaip priklauso. Susirinkę šoko trypė kartu su „Išjunk šviesą“ vyrukais. „Alaušo slėnis“ maitino gradžiai. Lapės berniukai dirbo puikiai. Nu, patys pažiūrėkit, kaip čia su Šarūne ir Gediminu kitaip galėjo būtiJ

Dar viena Ado Vasiliausko foto.

Savaitės gėrybe visgi noriu išrinkti „Mažosios ragainės“ atvežtą tortą, kuriuo dar negaliu pasidalinti, bet nuo šio orginalo jis tikrai mažai ką atsiliko. Šiek tiek siauresni sluoksniai ir baltesni gėlių lapeliai. Bet turėjo konditeriai ką veikti, turėjo. Būtinai įkelsiu nuotrauką, kai tik turėsiu.


Blogybe renku dangaus žibintus vidurnaktį. Nu, išgėrę žmonės ir vėjas bei lietus yra neprognozuojami. Vakarykščiai nekilo nors tu ką ir kėsinosi pridaryti mums bėdų. Mačiau kaip išbalo poilsio komplekso savininkės veidas, kai pora šiek tiek atsiplėšusių nuo žemės artinosi prie ūkio pastatų. Jau geriau tą vidurnaktį išskirti taure šampano ar tortu ar dar kuo nors orginalesniu. Sakau atvirai.
Ką veiksim ateinančią savaitę?
Trečiadienį keliaujam paklausyti Baibos ir Vytauto Bikaus į „Soul box“. Draugė sakė, dainuos iš visos širdies.

Savaitės pabaigoje su broliais kraunam daiktus į mašiniuką ir lekiam pajūrin. Rašom „Laikas.lt“ apie Karklės festivalį ir chill‘inam, chill‘inam, išsitaškom bilekaip, nes savaitgalis yra skirtas tik mums!!! Vo taip va. See you there. O bože, ką rengtis????:) Juokauju - bileką;)








Panaršiau šiek tiek ASOS.COM spintas:)


Lapė


2012 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

Viengungio užrašai. Apie kiaules ir kales.


Nors Lapė, skirtingai nei Viengungis, galvoja, kad vyras gali būti kiaulė kaip ir boba, o dama -  tikras vyras:), absoliučiai nepaisant žodžio giminės; nors Lapei, mielas Viengungi, šitas tekstas banalokas ir pasirinkta tema jau gerokai pavalkiota, be to - kartojiesi, dalinuosi, kad tik "Lapės vestuvių" skaitytojai turėtų ką užkandžiaudami per pietus paskaityti:) P.S. Kaip šito blogiuko redaktorė griežtai atsisakau dėti tavo seksistines ir vulgarias nuotraukas! Net ir sekse man reikia stiliaus.

Sveikos mielosios,  ypač mielosios skaitytojos.

Šiandien norėčiau panagrinėti vieną įdomesnių temų apie mūsų vyrų ir Jūsų nepakartojamų gyvenimo gėlių - moterų santykius. Ką gi, kadangi alyva dar nuo praėjusios karto stovi kažkur kampe, tai metas būtų ją smagiai papilstyti per žarijas.
Taigi, teškiu garsiai ir atvirai: VISI vyrai KIAULĖS, o moterys KALĖS.
Prieštaraujančių bus? Ne? Kaip tai ne?
Jau vienai pažįstamai buvau užsiminęs, kad vienas tūlas viengungis žada atsistoti ir garsiai per Rudosios blog'ą išrėžti šią tiesą visiems į akis. Ir ką Jūs manot? O gi iškart buvau įpareigotas tam viengungiui perduoti, kad visa tai yra grynų gryniausia NETIESA.
Galbūt, galbūt. Bet norint teigti ar paneigti reikia argumentacijos. Argi ne taip?
Gal pradėkim nuo to, kad atidžiai panagrinėkime šį, tokį rimtą pareiškimą.
Visų pirma aš net pats giliai nustebau - kodėl žymusis pasakymas toks feministinis. Turėtų skambėti taip: visi vyrai kuiliai, na bent jau paršai, o moterys kalės... o dabar kiaulės. Atsiprašau, vyras kiaule būti negali, nes kiaulė - moteriškos giminės sutvėrimas. Negi aš neteisus? Negi vėl linkstame link žydrųjų vyrukų... bet šįkart palikime juos ramybėje. Na kiaulės, tai kiaulės.
Taigi, galvoju kuo gi tie paršai - kiaulės tokie, kad vyrai priskiriami šiai klasifikacijai?
Bandom sudėlioti viską į lentynėles (taip taip, kaip viena ne jauna mergaitė rašė: aš be tolerancijos ir viską į lentynėles dėlioju... ai, tebūnie, negi dabar paneigsi) taigi, kiauliškumo požymiai:
1. Didelis ir storas. Ir dar pasakykit, kad ne, ypač po vestuvių yra žmogiškas vyrų polinkis kiaulėti išoriškai :) Hm. didelis ir storas. Nu gal... į save pasižiūrėjau.... na būčiau kokio mėsos kombinato svajonė. Kadangi vis pasportuodavau tai turėjo susiformuoti puiki šoninė: čia raumenukas, čia lašinukas, čia raumenukas, čia ....  gerai parūkius ir pakepus... :):) 
2. Vyrai yra nepraustaburniai - suprask labai kriuksi: tai vulgarūs, tai šiaip grubūs... tai gėlių per pasimatymą nepadovanoja 
3. Nesveikai maitinasi. Na taip, toms kiaulėms nesekasi. Kombikormas ir kombikormas, oi, atsiprašau, čia juk taip nelietuviška. Pasitaisau šiuolaikiškai: kombinuoti pašarai. O kas ten juose? Aišku, kad visokie tukinantys krakmoliniai preparatai ir gausybė E621. Ką vyriokai, bulvių traškučiai nieko neprimena :) kriukt, kriukt, kriukt... Kad jau prašnekome apie maistą, tai be abejo, yra juk kuilinės giminės atstovų, kurie sveikai maitinasi. Matyt juos reikėtų vadinti šernais. Suprask natūralūs produktai: gilės, šaknys ir t.t. Beje, šernas juk nesiskutęs kuilys - Rudoji, ar ne tau ten apšepę vyrukai patinka? A? Bet kaip be žiūrėtum, nors ir apšepęs, nesiskutęs ir sveikai besimaitinantis - vis tiek kiaulė.
4. Girti vyrai... oi, čia jau atskira tema. Ir net nežinau, kuom kalti paršai, bet girtas diedas, tik paršo vardui gėda daro :) 
5. Šika kur valgo. Hm, kaip suprantat, ne apie maistą čia kalba. Ėmė Viengungis ir susimąstė, ir paniro į praeities įvykius, nuotykius ir šiaip prisiminimus. Reikalas slidus sakyčiau. Nepatikėsiu, kad nė vienas (nė viena) neturėjo kažkokių santykių, kurių geriau būtų buvę neturėti... Ar Viengungis taip pat? Galbūt. Istorija nutyli... Ech tie vyrai... na pala pala, ne ką mažiau ir moterys... gal dėl to ir vadinama bendrai  KIAULĖMIS.

Lentynėlių galima būtų dėlioti daugiau ir daugiau, bet tai padaryti paliksiu Jums mielosios, jus įdomesnį požiūrį ir suvokimą turite tuo klausimu, taip kad komentaruose kreiškitės drąsiai. Aš, Viengungis, jau įpratau akmenys iš savo daržo rankioti :) o ir šiaip, bus smalsu Jūsų nuomonę išgirsti. kriu, kriu :)

Bet grįžkime į naminių gyvūnėlių pasaulį... Apie kales.


Sako kalės (šunų antros pusės) yra prieraišesnės, mielesnės, mažesnės ir smulkesnės, tvarkingesnės ir... neapmyža visų namų. Ei vyrai, Jums tikrai nieko neprimena? :) Keleta eilučių aukščiau pasižiūrim... beveik iš serijos šika kur valgo.
Tikrai visi vyrai kiaulės, net ir šunys... ech. Bet grįžime iš tos kiaulidės.
Prie visų kalės privalumų išvardintų aukščiau reikia pridėti vieną minusą, kuris turėtų skambėti: "bet kai prasideda ruja...."
Aš niekada nesigilinau į kriuksinčių padarų hierarchiją, o vat su šunų - teko susidurti. Ten lyderiai patinai, bet visas paradas vyriškas, kaip sakant po padu... tiksliau moteriška pėdute... Vyrukai, na, vis dar panašumų neįžvelgiat? Valdo kalės... taip taip, tos gražesnės, prieraišesnės, silpnesnės... tokios fainos, fainos, kol neprasideda ruja :) Kur link Viengungis lenkia? Kol kas dar niekur, tiesiog mūsų žaviųjų skaitytojų fantaziją lavinu :) Jau spėju, kad daug visokių pašalinių minčių atsirado pas visas, kurios po aukštakulniais apauta pėdute kriuksinčią minią laiko... ir piktų minčių atsirado, nes rujojančiom vadina. O man žavu, nes kai kurios ir  save atranda... ir aišku mintyse Viengungi apurzgia...
Labai įdomu, kad žmogiškoji ruja prasideda ypač tada, kai koks kuilys ima ir prikiaulina. Ir staiga pasigirsta grėsmingas pareiškimas: tuoj aš jums parodysiu, kuiliai, kalės išeina į miestą. Laikykitės. Negirdėtas pareiškimas? Na jau, na jau, labai abejoju :) aišku logikos nėra: kalės į miestą, bet drebėti turi kiaulės, oi, atsiprašau, kuiliai :) Ir ką toks pareiškimas turėtų reikšti? Kad eisim per gyvenimą ir daužysim tų vyrų širdis bei tuštinsim jų pinigines? Galbūt. Nežinau. Na gerai, gal ir žinau... šiek tiek :) ai, visokių jų yra :) ir rujojančių ir šiaip, nežinančių ko nori. Visko būna. Bet grįžkime apie kales. Tai kodėl moterys kalės? Nes vyrai dėl jų "pjaunasi"? Nes po jos uodegos pavizginimo visas būrys iš paskos seka? Nes ji daugiau loja ir viskuo nepatenkinta? Hm, gal. Kiekvienai savo ir savaip.


Kad ir kaip mes bevadintumėm vienas kitą: vištomis ir gaidžiais, kalėm, kuiliais ar kitaip, nori nenori, traukia mus vienus prie kito.

Juk neabejoju, kad ne vienai, taip miela prisispausti prie neskusto skruosto, nors jis ir šiek tiek duria, taip miela apkabinti pilvą, nors jis ne kvadratėliais, jausti kaip plaka širdis. Jei dar malonu jausti susikabinusių rankų šilumą, kvėpavimo alsavimą ant skuosto, jausti žvilgsnio jaukumą, nesvarbu, kas ką ir kaip pavadins... Gal metas pradėti mėgautis kol dar galim ir neparadom kartu to, kas mus vis dar jungia...
Gražios savaitės mielosios.

Viengungis.