Senmergės replikos. Atsisveikinkit su ginklais

Jau kurį laiką seku ne tik Lapės naujienas, bet ir Viengungio užrašus. Ne kartą ketinau rašyti komentarą. Kartais pykteldavau, kartais - pralinksmėdavau, kartais tiesiog neįdomu pasirodydavo. Perskaičiusi jo samprotavimus apie užkariavimus su meile ir neapykanta, pamaniau – o kodėl gi neatsakius Viengungiui?

Manau, natūralu, kad Viengungiui oponuos...SenmergėJ Taip pasivadinau neatsitiktinai. Formaliai žiūrint, atitinku klasikinį senmergės standartą – anaiptol ne 25, gyvenu viena, turiu katiną, netekėjusi (sąlyginai: oficialiai varnelę dedu ties „išsiskyrusi“, tačiau realiai nebuvau santuokoje). Bet tik išoriniai požymiai atitinka. Esu visai nepikta, ne bambeklė ir nesurūgusi, mažai sėdžiu namie, turiu daug įdomių veiklų ir begalę draugų bei pažįstamų, esu išsilavinusi, lankau kultūrinius renginius, nemėgstu kaktusų ir nekenčiu mezgimo...

Sakysit, tai ko tokia nuostabi ir viena? Žinoma, „nustatyti ligos priežastį“ galime. Bet pasinaudosiu prieš daugelį metų skaitytu interviu su viena Švedijos politike. Nors anaiptol nesu feministinių pažiūrų ir dėl daugelio dalykų galėjau ginčytis, tačiau į klausimą apie senmergystės stereotipą, ji sumaniai atsakė: „Vienos moterys sutvertos šeimai. Kitos – tėvynei, t.y. karjerai. Trečios – sau...“ 

O jei ir tokio atsakymo nepakakdavo ir vis tiek klausdavo, „tai gerai, kad sutverta, bet kodėl dar neištekėjusi?“, mesdavau žlugdantį klausimą: „O kodėl jūs dar kartu, neišsiskyrėte?“.  Iškart pokalbio tema būdavo pakeičiama. Ir daugiau klausimų apie ženatvę nebesulaukdavau. Ir nebesulaukiu daug metų.

Visiškai sutinku, Viengungi, kad meilę ir neapykantą skiria tokia plona ir nematoma linija. Tuo įsitikinau jau labai seniai. Man buvo trylika, o tam vaikėzui – keturiolika. Aš labiausiai visoje mokykloje jo nekenčiau. Visą rudenį mes prasivardžiavome, kone mušėmės (hiperbolizuoju, žinoma), trankėme vienas į kitą akių žaibus. O per Naujametį ėjome susikabinę rankomis, slapta bučiavomės ir rašėme vienas kitam romantiškus laiškus...Morzės abėcėle, kad slėptuvėje kas nors atradęs nesuprastųJ Deja, po kelerių metų išsiskyrėme. Aš nenorėjau gyventi, verkiau ir deginau vieną po kito tuos nuostabius laiškus. Labiausiai visame pasaulyje nekenčiau JO. Tik kurį laiką, nes dabar mes draugai. Kartais būna situacijų, kai susitikus ar pagalvojus apima geismas. Gal dėl to, kad mes taip ir nepasimėgavom seksu. Net nepabandėm! Bet čia – jau nuokrypis nuo temos.

Taigi riba buvo kelis kartus peržengta, priežastys lyg ir aiškios, o kada – sunku nusakyti. Kažin ar reiktų gilintis, kažin ar nuo to galima apsisaugoti? Tai labai trapu. Kiekvieną kartą tai tarsi kortų namelio statymas..

Vakar, ieškodama vieno CD, radau filmą „Seksas ir miestas“. Kerė sakė: prekės kopiją mes greitai atpažinsime. Tačiau tai negalioja meilėje, nes čia originalą atpažinti labai sunku...

Keista, tačiau, atrodo, vienos taisyklės galioja gyvenime,  o kitos – meilėje. Tiksliau joje jos greičiau jau tampa išimtimis...Ir visos be išimties!

Viengungi, įdomu, kur ir kaip augai, kad tau kažkas kalė (cituoju): „Juk nuo mažens mums įkalta į galvą - moterį reikia užkariauti...“ Nemanau, kad tavo tėvai sakė: „Nebliauk, nes tu – vyras, o ateity tau reikės moterį užkariauti. Žliumbiantis vyras nieko neužkariaus“ ir pan. Arba per daug ilgai studijavai mitologijos enciklopediją.

Kažkoks kvailys (greičiausiai lakios fantazijos kvailė iš kokio gliancinio žurnalo) sugalvojo neva gražų palyginimą, kad šiuolaikiniai vyrai – tai tie patys pirmykščiai užkariautojai (tik dabar jiems reikia paimti moterį, o ne naujas žemes), o moterys – tos pačios žolelių rinkėjos (tik dabar jos laksto po parduotuves, o ne po pievas ar miškus). Ir tu tuo tiki? Visiškas bredas pitas (mėgstu taip sakyti vietoj nelietuviško „briedas“, kai net nesąmone nebepavadinsi).

Na, ko tu susigalvojai, kad ją reikia UŽKARIAUTI? Gal galima tiesiog su ja susipažinti? Bendrauti. Mėginti pažinti, prisijaukinti. Paprasčiausiai ją mylėti, gerbti, saugoti (ne nuo kažkokių karinių pavojų, o daryti, kad ji jaustųsi šalia saugi).

Vyrai, baikit būt maži berniukai, meskit nematomus šautuvus ir leiskit sau tiesiog gyventi realiai, o ne fantazijose apie priešų apsuptą planetą. Moterys, leiskite savo sūnums išsižaisti vaikystėje. O tai dabar kartais rimtai atrodo, kad visi vyrai išėjo į karą, nors jų – pilnos gatvės...

Senmergė