Tarp meilės ir neapykantos vienas mažas žingsnelis.
Žiūriu į šauniuosius mūsų olimpiečius,
nešiojamus ant rankų, ir galvoju, kad nedaug reikia, voks kelių žingsnių ir
būsi pasmerktas. Nenoriu gilintis, kas kaip ir kodėl, tiesiog sakau, kad
tarp meilės ir neapykantos labai mažai. Tokia plona ir nematoma linija. Kaip
lengva ją peržengti. Ji galioja visur ir visame kame.
Mums labai lengva sumaišyt su š.. bet ką: nepatikusį rašytoją, kino filmą, muziką, sportininką... ir tai netgi smagu. Neslėpsiu ir
pats kartais esu šio "sporto" dalyvis. Neretai turiu savo nuomonę, su savo
argumentais ir kol neįrodė man kitaip, kodėl turiu jos atsisakyt? Kažkas sakė,
kad tai būdinga tam horoskopo ženklui po kuriuo esu gimęs. Gal ir taip. Nesigilinau, tyrimų nedariau. Visi mes mėgstame būti
ekspertais, visažiniais ir nepaprastai šauniais. Bet kaip kartais skiriasi
realybė nuo vaizduotes...
Beje, rašydamas apie dergiamus rašytojus, savęs omeny
neturėjau. Man dar iki rašytojo toloka. Beje, kaip pastebėjau iš atsiliepimų,
pasitaškymas alyva ant žarijų buvo visai į naudą. Džiugu, kad rašau ne tik sau.
Kartais banaliai ir nuvalkiotom temom. Ką gi, tema buvo tikrai ne nauja:) Bet,
manau, kad ji yra amžina. Ir tik nereikia pasakoti, kad nė karto per
pastaruosius metus nė viena nesėdėjot ir nekeikėt vyrų... Kiaulės, ne kiaulės,
esu įsitikinęs, kad geresnių epitetų sumąstot. Apskritai jau daug, daug, labai
daug metų niekas nesikeičia. Sugebame pakeisti tik pavadinimus ir visa, kas buvo
vadinama nuvalkiotais dalykais. Pritariu, kad geriausia tema apskritai -
įsijungti fain klipuką ir pasigrožėti, kaip gražūs berniukai, žiopčioja pagal "nenuvalkiota" ir visai "nelėkštą" dainelę... Kažkaip visai prisiminiau Olialia erą su tuo užknisusiu
garsu: Liali pop, liali pop... Bet svarbiausia, kad klipe gražūs berniukai, tokie su
kvadratėliais, tokie mažumėle seksistiniai... liali pop... Kaip jie gerai
praverčia, manau, kai užeina ilgi depresijos vakarai, kai kažkelintą kartą
kažkas "lieka ant ledo". Tada norisi rėkti ir gaivinti mintis gražiais
berniukais. Na gerai, aš kartais irgi „pavartau“ gražias mergaites, kai
užplaukia koks nors nenormalus periodas ir mano akmeninė širdis ima ir
suminkštėja.
Bet ką čia, mes juk visi be galo "kieti" ir
sąmojingi, šaunūs ir neįveikiami. Jūra mums iki kelių. Svajonės tik tam, kad
suvoktume realybę. Realybę, kai teks sėdėti apsikabinus vyno butelį ir ieškoti
jame tos šilumos, kuri pradingo kartu su tuo šaunuoliu, kuris čia buvo svajonių
princas, o dabar eilinis... (na mielosios, įsirašykit epitetą pačios, nes jei parašysiu
paršas, vėl apkaltinsit, kad kartotis mėgstu:)) dabar užsilipęs ant kitos, dalina šilumą.
Būtų kvaila neigti, kad panašių minčių nebūna mums
vyrams. Kartais tos emocijos būna tikros, kartais... Aš jau nekartą mačiau ir
regėjau, bei pats suvokiau asmeniškai, kad kartais tebūna ego. Ypač jei nemoki
pralaimėti. Sunku pralaimėti, nesvarbu ar tai šachmatai, ar tai dartai, kaip kad
skambėjo žodžiai labai visiems žinomoj dainoj. Būti moters atstumtam - tai juk
savotiškas pralaimėjimas. Juk nuo mažens mums įkalta į galvą - moterį reikia
užkariauti, kaip kad tas baltas princas... Tiesą sakant, baltas princas parašiau
netyčia, nes mintis buvo princas ant balto žirgo... Perskaičiau, gavosi įdomi
mintis, nes kai pasižiūriu aplink, tai visokių tų princų mūsų lietuvaičių
užkariavimuose pasitaiko :) Bet grįžkime apie užkariavimus. Yra toks tipažas
vyru, o jų manau tikrai yra dauguma, kurie turi būti visada pirmi. Net bėgime,
nesvarbu, kad koja sulaužyta. Taip ir su moterimis. Vyrams yra tarsi įkalta į smegenys: AŠ TURIU UŽKARIAUTI!
Taip ir einame kaip per karą, palikdami po savęs daug sudaužytų širdžių,
jausmų, emocijų. Ir ne tik svetimų. Savo taip pat.
Užtat kaip jautru būna, kai tau pasako NE :) EGO. Diiiidelis ir
nepajudinamas...Ir tau pasako NE. Bet šuo ir kariamas pripranta :) O šiaip, tai kuo daugiau sako tau ne, tuo
daugiau tau darosi dzin. Tai tampa tiesiog žaidimu. Manau, kad sportinis azartas ir yra viena iš
neištikimybės priežasčių. Juk vyrai užkariautojai, o čia bac, ramybės stadija.
Aišku, kiekvienam yra savo. Manau, kad viską būtų galima sugrupuoti ir
sudėlioti į lentynėles, bet jų gautųsi tiek daug, kad pavargčiau tai darydamas.
Kiekvienas pasirenkam tai, kas atrodo mums
geriausia, o kartais likimas mus įkalina tam tikruose pasirinkimuose.
Kartais.
Netikiu aš visiška amžina ištikimybe. Kartais kažkam
tiesiog sąlygos nesusiklosto būti neištikimu. Ir šįkart aš nieko neprovokuoju,
tiesiog teigiu. Jei atrodo ištikimas, tai nereiškia, kad toks ir yra. Tuo juk
žmogus ir įdomus, nes nenuspėjamas. Nėra vieno standarto. Tikiu, kad yra
unikumų, ir linkiu, kad tie unikumai būtų šalia kiekvienos. Tik svarbu
neįsileisti į save abejonės ar įtarumo, nes jis išbujoja greitai, nepaprastai
vešliai ir kaip koks soliteris, tyliai auga traukdamas iš tavęs tavo emocijų ir
jausmų syvus.
O aš, vis dar viengungiaudamas tikiu, kad po visų savo
ieškojimų, sportavimų, blaškymosi, surasiu savo unikumą... Tokią mielą ir žavią, kokios ar kokio trokštame visi.
Unikumo, kuriuo galime pasitikėti, mėgautis buvimu ir suprasti, kad karas
baigėsi ir siela džiaugiasi taika. Taika savyje.
Geros Jums savaitės.
Viengungis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą