Ką gi... liepa... Sezono dar neįpusėjom.
Rizikuoju sekmadieniais nuliūdinti žmones savo „ištaškytais“ skaitiniais. Bet
čia ir yra tamsioji vestuvių planuotojo gyvenimo pusė – labiau psichologinis
nei fizinis pervargimas. Nors gal viskas viename. Nes laisvos nėra nei vienos dienos
per savaitę. Per mėnesį! Kitos irgi stipriai dirbančios ir save šventei
atiduodančios planuotojos tai paliudys. Tada pradedi nevalingai norėti stipraus
apkabinimo, kuris reikštų, viskas, ką darai yra super, bet dabar pailsim. Nu
gerai, gal dar mielai maloniai pasibučiuojam. Būtinai į kaklą. Ir taip
toliau...
Ritos ir Povilo vestuvės
šeštadienį įvyko. Stebuklingu būdu išvengėn lietaus, nors miško pakraščiais
žaibavo tikrai. Ruošėmės jau penktadienį, tad miegelio ne itin, ne itin.
Padarėm gražų kaimuką su šiek tiek persikinės, gelsvos ir žalsvos pastelės. Su sukabintais stiklainėliais ir žvakėmis juose, su lempučių siena ir su Baiba. Baiba, tu man patinki žiauriai:* Kada einam į miestą?
Su Jaunikiu bandom atskleisti Nuotakos suknelės, kurią kūrė Liutauras Salasevičius, grožį. Bože, bože, žinau, kad pati atrodau tiksliai nekaip, bet čia dokumentika:DDD O tos mėlynos mano kojos... Žodžiu:DDD Tikrai pailsėsiu, kai visas ištekinsiu:) Foto: Saulės pieva Photography
O šiandien pakrikštijom du
mažius: Gabrielių ir Nomedą. Jaukiai ir ramiai. Apie abi šventes tikrai
papasakosiu plačiau. Kažkada.
O dabar savaitės gėrybės ir
blogybės.
Riebiausi pliusai skiriami...
restoranui „Piccola Italia“ Kaune. Aptarnavimas toks, kokių reta Lietuvoje.
Špinatų sriubytė su virtu kiaušiniu – super duper. Lašišos karpačio –
tirpstantis. Bernai sakė, kad pomidorų sriubukė ir picos irgi buvo tikrai
skoningos (nežinau kaip kitaip išsireikšti, kai noriu pasakyti, kad maistas
turi savo skonį). Ir nesvarbu, kad sėdi beveik važiuojamojoje gatvės dalyje, nes baltai raudonai languotos
staltiesytės nukelia tiesiai į Italija, kur pusė gyvenimo verda gatvėje.
Užsakaitėm visi. Tada, kai sėdi maitinimo įstaigoje ir pajauti tą būseną, kad
gyvenimas yra gražus supranti, kad valgai tinkamoje vietoje.
O „Veranda“ Vilniuje irgi
neatsilieka. Tas kiemelis Žvėryne stebuklingas. Super vieta krikštynoms. Vaikai
ras ką veikti vaikų aikštelėje, kurioje ir čiuožykla, ir karstynės, ir dar tik
jie žino kasJ Maistas
irgi gardus. Kai norėsit mėsos, paprašykit natūralaus kiaulienos kepsnio. Patiekia
jį su apkeptais bulvių ketvirtukais ir karštomis daržovėmis. Niam niam.
Roko kokteiliai vestuvėse buvo
žiauriniai geriJ
Visi absoliučiai.
Pagaliau turiu Savą kambarį (Virginia Woolf "Savas kambarys" reikėtų perskaityti kiekvienam). Būsiu jame, kiek man reikės. Kiekvienai moteriai būtinas Savas kambarys kaip ir vakarinė suknelė (net jei visus metus neturit, kur ja puoštis).
Blogybės? Blogai, kai sodyba
rūpinasi maitinimu, bet nepasirūpina žmonių kava, pienuku ir t.t. Žodžiu, negerai,
kai pusę meniu reikia susivežti patiems. Bet nebuvo ir taip jau visai blogai.
Personalas tikrai šaunu, mergaitės tarėsi ir buvo paslaugios, virėjos irgi
sukalbamos ir puikiai dirbom kaip komanda. Žodžiu, nenoriu gilintis. Be to,
kaimo turizmas yra kaimo turizmas ir restoraną padaryti iš jo itin sudėtinga, o
be to tikrai neverta. Ko tada važiuoti į kaimą, ane?
Labai negerai, kai vieno
lūkesčiai neatitinka kito lūkesčių. Bet aš čia jau grįžtu prie savęs, o rašyti
turiu apie vestuves ir kitas įstabias šventes, tad dedu tašką. Ir laukiu
skambučio. Vis laukiu ir laukiu...
Saulės pieva pričiupo mano rakto skylutę. Čia gi paslaptis turėjo būti:)
Lapė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą