Trumpai – mano replika iš esmės taip
pat apie tai, apie ką rašė Lady B: ko nori vyrai – visiškai nesuvokiama. Ypač
jei deklaruoja, kad myli ir esi gyvenimo moteris. Tačiau dėl jos nepajudina nė
piršto. O gavęs pasiūlymą, pasislepia.
Kaip dažniausiai būna, Senmergės
mėgaujasi vedusio vyro draugija. Taip, taip, taip, pati žinau – blogai
elgiausi. Dabar moralumo-etiškumo-krikščioniškumo ir kitus aspektus palikim.
Taigi Strutis ne iš karto tapo
Stručiu. Iš pradžių JIS buvo tiesiog žavus, mielas vyras. Deja, vedęs.
Neįpareigojantys santykiai – labai reti susitikimai (vienas viename LT gale,
kitas-kitame) su kraują užverdančiu seksu. Santykiai be pažadų būti kartu. Bet
santykiai, teikiantys vilties (čia Senmergės akimis): JIS taip myli ir negali
gyventi be manęs, kad vieną dieną vis tiek ryšis būti kartu; juoba santuoka
seniai sugriuvusi.
Tačiau viskas rodė, kad NIEKO
nebus (klasikinis variantas): skambina tada, kai nori arba išgėręs; susitinka,
kada aplinkybės palankios JAM; apskritai nepajudina nė piršto dėl manęs/mūsų.
Netgi suvokdama, kad mulkina pati
save, Senmergė jį mylėjo, juo žavėjosi net 5 metus. Ne kartą bandė išgrūsti iš
savo širdies, kad galėtų ją paruošti naujiems santykiams. Tačiau vos tik
sulaukdavo skambučio, alpdavo ir tą pat sekundę pamiršdavo priesakus sau.
Paskui vėl ilgai svaigdavo –mėgaudavosi kiekvienu žodžiu, intonacija, juoku. Nors
tuo pat metu žinojo, kad NIEKO nebus. Žodžiu, naiviai beviltiška situacija.
Kartą su drauge prie vyno taurės
(kibiro talpos) Senmergė įsisavino, jog reikia tokius santykius kuo greičiau
nutraukti, jei jie negali toliau vystytis. Be to, tokie trukdo bet kuriems
naujiems santykiams, nes jokio kito vyro aplinkui nemato, nes kiekvieną naują
kandidatą į santykius iškart lygina su JUO...
Taigi po kiek laiko Senmergė
nusprendė dėti tašką. Tačiau savotišku būdu - ėmė ir prisipažino laišku, jog
myli, negali ir t.t. Su nekantrumu laukė bet kokio laiško: myliu tave, tačiau
šeimos nepaliksiu/negaliu...; o gal net „aš tavęs nemyliu“...Buvo pasiruošusi
pačiam blogiausiam. Tačiau didžiausiam nusivylimui ir skausmui – atsakymo
nebuvo JOKIO. Tai buvo lyg antausis. Visiška nepagarba. Senmergė, žinoma, vėl
paverkė prie didelės vonios vyno. Ir nusprendė: viskas, laikas senus daiktus
kraustyti iš širdies, ji - ne senienų palėpė.
Varge tu, vargeli – po kokių
poros mėnesių tylos Senmergė vėl sulaukė JO skambučio. Jos nelaimei, ji buvo
taukštelėjusi vyno, todėl labai atlaidi. Suprantama, viskas vėl nuo pradžių. Po
kiek laiko atsipeikėjusi suprato: arba dabar, arba niekada. Ir supyškino gražų
tekstą, kad nenorėjusi JO išgąsdinti pirmuoju laišku-ne, ji nenorinti JO
pasisavinti. Ji tik siūlanti susitikti dažniau ir pasimėgauti seksu. Tik seksu. Ji nieko iš jo
daugiau nenorinti (na, mintyse tai ji norėjo...).
Ką manote? Tyla tyliausia.
Senmergė tikėjosi sugėdinimo, pasipiktinimo, džiaugsmo ir t.t. Tik ne tylos.
Tačiau tyla jai ir padėjo.
Pirmiausia, pasijautė pažeminta.
Paskui įžeista. Vėliau supyko. Tada, supratusi, jog jis elgiasi kaip tikrų
tikriausias Strutis (ištikus bėdai ar nemaloniai situacijai slepiasi),
nusprendė, jog jai reikalingas tikras vyras, ne bėgantis nuo negandų, bet
pasitinkantis jas. Ir šalia tokio ji niekada nebus saugi, nes nežinai, kada
galvą įkiš į smėlį, ir vėl bus viena. Surinkusi paskutinius JO likučius
širdyje, lengva ranka išmetė lauk. Nors buvo beprotiškai gražių akimirkų. Jos
nepamirštos. Tačiau atminty jis liks ne kaip vyras - tik kaip apgailėtinas
STRUTIS. Ir pasijautė laisva ir laiminga...
Vis dėlto mes iš vyresniosios
kartos paveldėjome savybę kaupti nereikalingus daiktus. Vis bijome išmesti – o
gal prireiks? Bet gyvenimas per trumpas ir per daug gražus, kad gyventume
šiukšlyne. Nelaukime švenčių, kuopkime save nuolatos. Ir nekreipkit dėmesio:
tegu tie pilypai kanapėse taip ir tupi-gal kokį kiaušinį padės. Kam Jums
ašaros, nauji žili plaukai, bemiegės naktys ir kartais dar siaubingos
pagirios?...
Jūsų senmergė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą