Ilgiausi pasaulyje ir pavėluoti sekmadienio skaitiniai. Tai kam visgi skambina varpai?

Beveik mėnuo praėjo nuo minutės, kai mano koja, iškelta iš lėktuvo, vėl palietė graudulingą Vilniaus oro uosto esfaltą. Bet pabuvus Sicilijoje vidinės saulės, tikiuosi, užteks iki pavasario, o jei bus visai blogai, krausiu suknias į lagaminus ir vėl ten iškeliausiu. Šiandien pagaliau bandau pasidalinti tais įspūdžiais ir, kol rašau tekstą, išgyvenu viską kaip vakar. Beveik užuodžių tą citrusinių vaisių kvapo rytą, kai pirmą kartą išbėgau į Italą su savo Nike sportiniais bateliais, bet apie viską nuo pradžių.

Skambės keistai, bet planuotoja nemoka planuoti savo asmeninio gyvenimo ir tokio dalyko kaip atostogos bei kelionės. O gal ir normalu, kai prisiplanuoji tiek per metus su poromis, kai tiksliai žinai, kur būsi kiekvieną vasaros savaitgalį – savo laiko nebenori dėti į jokius rėmus ir leidi daug kam tiesiog įvykti. Buvo akivaizdu, kad atostogų po šito sezono reikės. Nedaug, nes daug negaliu sau leisti – kitų metų vestuvininkai šiais metais pradėjo pulti itin anksti. Taigi su „Nuo Iki Vestuvės“ žurnalo redaktore  Goda, garsiai pasvajojusios apie poilsį, ramiai sau dirbome, kai redakciją pasiekė laiškas iš „Le Giare“, mažo, jaukaus sicilietiško viešbutuko. 

http://www.legiare.org/

https://www.facebook.com/www.legiare.org

Ir bijodamos prasitarti, kad svajonė nedingtų pradedam ruoštis pusiau darbinei (noriu pažiūrėti, ar įmanoma Sicilijoje padaryti dailias vestuves tiems, kurie kreipiasi, nenorėdami išleisti pinigų didelei puotai Lietuvoje ir labiau trokšta pakeliauti), pusiau nuotykinei kelionei į tą mistinę salą, kurią gaubia mafijos mito rūkas, bažnytinių smilkalų kvapsnis, tikro, ne pasakinio stebuklo nuojauta, beribis temperamentas, Dolce&Gabana fotosesijų kuriama aura, Malenos istorija, Monikos Beluci mįslinga šypsena ir visi kiti dalykai, kurių išsiilgsta lietuviška širdis šioje prieblandos zonoje (pasikartosiu, taip gimtinę vadina Bartas)...

Prie mūsų prisijungia fotografė Jelena Kurbatova, be proto kūrybingas stilistas Liutauras Salasevičius ir Darius – visi prikūrę planų, ką ten veiksim, visi turim nusimatę darbų. Iš karto sutarėm, kad laisvu laiku veikiam, ką norim, jokios prievartos. Jei norėsis miegoti – niekas netemps prie jūros ir panašiai. Keliaujam su trimis papildomais lagaminais, kuriuose sugulusios Liutauro suknelės, bateliai, plaukai, dažai, aksesuarai, nes važiuoti į Siciliją ir neišnaudoti vaizdų, kuriuos kol kas tik miglotai įsivaizduojam – būtų nuodėmė.

Visose šitose foto stilius Liutauro Salasevičiaus "Madam pareis vėliau", berniukai visi iki vieno vietiniai, fotografuota Italoje ir viešbučio terasoje. Ir čia ne žurnalas, čia tikras gyvenimas!

Ir ką gi, voila! Štai mes ir Palermo. Tiesioginio skrydžio į Siciliją nėra, reikia leistis Palermo arba Catania oro uostuose. Jei vyksit į Italą, kuri ir buvo mūsų tikslas - rinkitės Catania oro uostą, kuris nuo miestelio nutolęs mažiau. Visi persėdimai, laiko skirtumas ir t.t. mūsų kelionę prailgino kaip reikiant, tad nuomuota mašinyte Italą išbadėję kaip vilkai pasiekiam jau sutemus. Per automobilio langus mus sveikino stebėtinai daug kalnuose išsimėčiusių miestelių žiburiukų, o kai pasiekėm Itala Marina ir pradėjom kilti vingiuotų keliu iki pasieksim viešbutį, nes taip sakė mūsų navigacijos prietaisas, jau buvo pradėję darytis ne visai jauku. Siaurute gatvele privažiuojam miestelį, kokius regėjau tik atvirukuose ir gal vienam kitam filme. Atsimušam į pagrindinę aikštę ir joje ramiai sau budinčią bažnytėlę. Aplinkui namas ant namo, skersgatvių labirintai ir mūsų viešbutuko balkonai, kurių viename plazda ir Lietuvos vėliava. Argi ne miela?

Dar telefonu buvom pranešę, kad suvalgysim viską, ką rasim virtuvėje, tad net neišsikrovę daiktų lekiam į restoraną, kur ne tik gaunam skauniausių kada nors ragautų picų (manoji su ančiuviais buvo tirpstanti, aš jums sakau ir nemeluoju nė trupučio), bet ir malonaus gomuriui namų vyno. Sutikti buvom svetingai. Taip, kaip net negalima buvo įsivaizduoti. Ir tada prasidėjo mūsų atradimų savaitė.

Pradėsiu nuo varpų. Esu gyvenusi Liepkalnyje, Vilniuje. Ten periodiškai virš stogo praskrisdavo lėktuvai. Rajonas netoli oro uosto. Gyventi tikrai galima, tik iš pradžių girdi tuos garsus, vėliau pripranti. Neatsimenu, kuriuo momentu mes Italoje išgirdom varpus. Girdim gi juos ir Vilniuje, kai Katedra kviečia tikinčiuosius į sumą ir panašiai. Vilniaus Dievo Gailestingumo Šventovėje visada paskambina varpais sutuokus porą. O štai Italoje varpais skambina beveik nuolatos. Bent jau taip atrodė pirmomis dienomis. Aš kaip užmušta miegu lygiai kokias tris valandas, o tada pradedu būdrauti. Mes, mergaitės pirmą naktį miegojom prasivėrusios balkono duris, nes negalėjom atsidžiaugti sicilietiška šilumėle. Kiek buvo neramu pakėlus lovos užtiesalą rasti tik paklodę, kuria reikės užsikloti, bet vėliau supratom, kad geriau išsimiegoti nei po ta paklodėle beveik ir neįmanoma (žiūriu dabar į savo pūkinę ant lovos ir verkti norisi). Taigi susapnuoti spėjau gal tik vieną sapną, nes tie varpai galiausiai beveik pradėjo vesti mane iš proto ir nori nenori iškilo klausimas: kam gi jie skambina? Supratimas atėjo gal tik po poros dienų. Kai jau buvom ir susitaikę su tuo skambėjimu. Net naudodavomės varpais kaip priminimu, kad pats laikas kelti taurę vyno: salute ar saluti (nežinau, kaip rašosi teisingai)! O, bet, tačiau aš varpams teikiu didelę reikšmę, nes Ernest Hemingway romanas „Kam skambina varpai“ man vis dar yra vienas svarbiausių gyvenime kūrinių. Pasirodo, siciliečiai yra laimingi žmonės. Jie ne tik turi siestą, bet ir apskritai gali nepirkti laikrodžių, nes bažnyčios varpais kas ketvirtį jiems praneša laiką. Pirmasis varpas pasako kiek yra valandų, antrasis, kuris dabar valandos ketvirtis. Ar galit įsivaizduoti, kad jie skamba kas 15 minučių? Ir kiek kartų suskamba, kai būna 12.45? Kai mane aplankė šitas supratimas, mečiau savo išmanųjį į lagaminą, nes su ryšiu vistiek ten buvo nekas ir ramiai persijungiau į Sicilijos atsipalaidavimo programą.

Atsikeliu po to „mielo, malonaus“ miegelio pirmąją naktį, išeinu į balkoną ir pagaliau prieš mane atsiveria tas grožis, kurio aš čia ir važiavau: kalnai, skaisti saulė, dar vis miegantis tikras miestelis. 

Ne kažkoks postkolūkinis darinys, o tikras, gyvas, šimtametis miestelis, kuriame namai sudėlioti kaip skruzdėlynas, kur atokaitoje tikrai verda gyvenimas, kažkur tiekiami itališki pusryčiai, geriama stipri kava ir pjaustomi kaktuso vaisiai... Kol maniškiai visi miega, aš traukiu iš lagamino mano jau minėtus sportinius batelius, trumpą aprangą (spalio vidurys) ir išbėgu rytinio krosiuko. Visada maniau ir manysiu, kad geriausiai susipažįsti su aplinka, kai pabėgioji naujoj vietoj ir išeini kur nors naktįJ Tai dabar klausykit. Naktį, kai atvažiavom, aplink mačiau tik žiburiukus ir jaučiau, kad kylam viršun. Ta pačia pagrindine gatvele aš nutariau leisti iki jūros, nes žinojau, kad kažkur ji turi būti. Itala išsidėsčiusi tarp dviejų kalnų, miestelis perskirtas upės (upe tas upelis pavirsta kažkada, aš manau) vaga, sujungtas tiltu, apačioje prie jūros esanti Itala Marina šiek tiek atsitraukusi, jei taip galima pasakyti. Bėgu sau, paukščiukai čiulba, maži driežiukai traukiasi man iš kelio, oras kvepia citrusiniais vaisiais (vienam draugui rašydama atviruką taip ir išdėsčiau: Sicilija yra kraštas, kuris turi kvapus). Pasuku galvą: vienoje pusėje auga mandarinai, kitoje – laimo vaismedžiais, ten citrinos, už tvoros kivi. Štai prabėgu alyvmedžių sodą. Šiek tiek keistai mane nužiūri vietinis dėdulė su krepšiu. Čia prie elektros skaitiklio, už stiklo įtaisyta juodosios Marijos statulėlė. 

O tada... leidžiantis toliau žemyn, prasiskiria abu kalnai ir man prieš akis atsiveria saulėje mirguliuojantys Viduržemio jūros vandenys! Ir, brangieji, aš tą pačią sekundę suprantu, kad aš su savo rožiniais šortais bėgu ROJUJE! Ir bėgu išsišiepusi iki ausų, nes suvokiu, kad šitame grožyje negali būti blogų atostogų ir, kad aš esu čia ir būsiu dar visą savaitę! Ačiū die, mane buvo apėmusi ta euforija, nes grįžti atgal į kalną tuos pačius tris kilometrus nebebuvo nei taip gera, nei ką. Be to, saulė svilina ten jau iš rytuko, tai, galvojau, kad širdelei krūvio pirmą rytą buvo pakankamai.

„Le Giare“ (išvertus – ąsotis. Vienas jų iki šiol guli restorano salės grindyse) mumis rūpinosi be galo. Turėjom nuolatinį draugą Salvatore, kuris yra ne visai tipiškas sicilietis. 

Čia Salvatore neša mums kavą į Katedros aikštę 7 val. ryto. Aš sakau, jis auksinis:)

Darbštus ir kalba angliškai. Tai jis rūpinosi mūsų  lietuviškais pusryčiais, nes su itališkais – krosanu ir kava – nežinia ar būtumėm išgyvenę, jis papasakodavo įdomiausias istorijas apie vietas, kurias norėdavom aplankyti ir šiaip padėjo mums susigaudyti kitoje kultūroje. Būtent šitas viešbutis ir buvo mano kelionės tikslas. Todėl turiu būtinai papasakoti daugiau apie vietą, kurią ruošiuosi siūlyti klientams. Ir jūsų vestuvės, kita šeimos šventė ar šiaip kelionė bus tobula, jei pasiilgote tikrumo, autentiškos kultūros.

Tai nėra išlaižytas, standartinis, komercinis viešbutis, kokių rasit kiekvienam mieste. Tai erdvė, kurioje norisi kurti, man tai esminis kokybės rodiklis. Tad kodėl gi čia nesukūrus šeimos? Jau po to pirmo ryto kambario balkone regėjau viziją, kaip visi ruošiasi viešbutyje, tada po pietų, vakarop keliauja į aikštėje esančią bažnyčią, tada per aikštę tėtis palydi baltą nuotaką, o santuoką laiminant tiems patiems varpams, susirinkusieji beria baltus žiedlapius, kuriuos po visą Italą nešioja lengvas vėjelis. 

Visi laimingi kelia taures Prosecco ir keliauja į restoraną, o gal į vasaros sodo terasą, kur linksmai grojant muzikantams visi neskubėdami mėgaujasi itališkos virtuvės gardumynais ir ragaujamas vynas.

Štai taip paprastai čia dengiamas vestuvinis stalas

Viešbutis įsikūręs šeimai nuo seno priklausančių pastatų ansamblyje. Pagrindinis pastatas pastatytas apie 1700 m. Kadangi tada kaip ir dabar savininkų pagrindinė veikla buvo susijusi su žemės ūkiu, iš pradžių patalpos buvo naudotos visai kitais tikslais: vienose patalpose buvo daromas vynas, kitose laikomas aliejus, dar kitur buvo arklidės. Šeima turėjo tradiciją vasaroti prie jūros, o rudeniop kilti į viršų, į kalnus, kur vykdavo vyno derliaus rinkimas. Laikui bėgant keitėsi patalpų paskirtis, kol vieną dieną dabartinio viešbučio valdytojo Domenico Crisafulli tėvas Nino, nemeluoju nė trupučio, atsisėdo ir susimąstė: kažką reikia su pastatais daryti. Taip atsirado tas mažutis, jaukus viešbutukas.

2000 m. Buvo nuspręsta senuosius pastatus rekonstruoti išlaikant senąją dvasią, nepaisant to, kad būtų buvę daug paprasčiau ir pigiau viską nugriauti ir pastatyti naują pastatą. Taip iš namų koplyčios (kiekviena kilminga šeima turėjo savo koplyčią ir į ją ateidavo kunigas laikyti mišių. Pamiršau paminėti, kad miestelyje yra 1700 gyventojų, o veikiančios bažnytėlės bent 7 tai tikrai (nuo pastatytos XI a. iki mano jau minėtos pagrindinės)) buvo padarytas vienas kambarys, kuriame mūsų kelionės metu gyveno Liutauras. 

Mes trys gyvenom kambaryje, kuris kažkada buvo tėvų miegamuoju. 

Ten, už tų mėlynų užuolaidų slepiasi tas mūsų garsusis balkonėlis

Virtuvė buvo iškelta į apačią, o senojoje įrengta viena iš restorano salių. 

Kadangi šeima užsiima žemės ūkio veikla, viešbučio virtuvę pasiekia tik šviežūs maisto produktai iš nuosavų laukų. Savininkai taip pat džiaugiasi galėdami sukurti darbo vietas vietiniams gyventojams, nes vienas siekių kuriant „La Giare“ buvo miestelio atgaivinimas ir savitos kultūros formavimas. 

Aš klausiau šitos istorijos ir buvau apakusi, kad dar yra tokių žmonių. Ir tai ne reklaminio bukleto istorija, aš pati kalbėjau su jais ir klausiau visko, kas buvo įdomu. Galvoti ne tik apie save, bet ir apie bendruomenę, kuri tave užaugino, padarė tokiu, koks tu esi, norėti jai padėti – skamba nerealiai, o gal net keistai šiek tiek, bet kas, kas, o keistuoliai man labai patinka. Nino ir Domenico sako, kad viešbutis niekada nebus parduodamas. Ir aš jais tikiu, nors tu ką.

Simona, Domenico žmona sako, kad sicilietiškos vestuvės būna labai didelės. Jų restoraną renkasi tie, kurie nori vestuves švęsti kiek kitaip. Be to gandas apie gerą restorano virtuvę yra pasklidęs toli už Itala ribų. 

O štai lietuviams, kuriems po mano pasakojimo norėsis susituokti Sicilijoje, patartumėm rinktis laiką nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Nuo sausio iki kovo ten būna gana drėgna. Na, o dabar jau tiksli ir konkreti informacija, kurią paruošti man padėjo Simona Crisafulli. Jezus, kas per gerumo žmogus, ne tas žodis. Taigi toliau tekstą lai skaito tie, kurie jau užsikrėtė nuo manęs Sicilijos virusu ir savo šventę norėtų švęsti tenai. Pateikiama Jums pačią svarbiausią informaciją. Visos šventės biudžetą pagal pageidavimus sudėliosiu, jei parašysit man laiškelį laura@lapesvestuves.lt.

POPIERIAI IR CEREMONIJA

* Lietuviams (ir kitiems ES piliečiams) tuoktis Italijoje nėra jokių kliūčių (nei civiliai, nei bažnyčioje). Bet verta žinoti, kad Italijoje nei vienas nekeičia pavardės - moterys išlaiko savo mergautines, vyrai savųjų taip pat nekeičia. Jei pora nori tuoktis Italijoje ir galvoja apie pavardės keitimą, gali vėliau kilti įvairių kliūčių tai padaryti, kai teiks duomenis Lietuvos Respublikai. Be to, civilinė santuoka Lietuvoje išspręstų daug kitų problemų. Nereiktų nieko daryti per LR ambasadą, nebūtų jokių papildomų administracinių kliūčių ir papildomų piniginių išlaidų.  
* Kita vertus, jei jaunieji nenori keisti pavardės, civilinei santuokai savivaldybėje kliūčių nėra. Tam tiesiog reikia šių dokumentų:

- nulla osta dokumentas (patvirtinimas iš besituokiančiųjų savivaldybių metrikacijos skyriaus, kad nėra jokių kliūčių santuokai (žmonės nėra susituokę su kitais asmenimis ar yra anksčiau išsiskyrę ir pan.), kuris būtų patvirtintas apostile Užsienio reikalų ministerijoje (paprasta procedūra - nuveži į Vilnių, į URM, sumoki, kiek jie prašo ir palieki dokumentą, o paskui jį pasiimi jau su apostile, t.y. spaudu, kad pažymėjimą išdavęs asmuo yra formalus, t.y. dirba Lietuvos Respublikai).

- abiejų gimimo liudijimai (ta pati procedūra su Apostile),

- abiejų asmens tapatybės kortelės ar pasai (nereikia apostilės),

- dokumentų vertimas į italų k.

Susituokus, jauniesiems bus išduotas santuokos liudijimas, kuriam čia uždės apostilę, kurį vėliau reikės registruoti Lietuvoje.

* santuokai bažnyčioje:

- dokumentas iš parapijų, kuriai priklauso abu, kuriame būtų patvirtinta, kad nėra jokių kliūčių santuokai (nėra susituokę su kitais asmenimis anksčiau, yra priėmę pirmąją komuniją ir gavę sutvirtinimą) ir kuris būtų pasirašytas vyskupo (priklausomai nuo to, kuriai parapijai priklauso abu),

- abiejų gimimo liudijimai,

- abiejų asmens tapatybės kortelės ar pasai (dėl to geriau jau prieš atvažiuojant čia "susirašyti" Lietuvoje ir susitvarkyti visus dokumentus, kuriuos reikia keisti, pakeitus pavardę - taip išvengiama nesusipratimo, jog bažnytiniuose dokumentuose bus įrašyta moters mergautinė pavardė net ir susituokus. Italijoje moterys visuose dokumentuose išlaiko mergautines pavardes, tačiau visuomenėje žinomos kaip tam tikro vyro žmona - pvz., Giusy Cacciola po to, kai ištekėjo už Salvatore Furfaro, bus žinoma kaip Giusy Furfaro, nors dokumentuose išliks Cacciola),

- liudininkų asmens tapatybės kortelės ar pasai.

                      Pinigai. Jei kalbama apie mums įprastas aukas bažnyčiai, tai kunigui Sicilijoje nieko neduodama, tačiau skiriama auka bažnyčiai (kunigas gali būti ir iš kitos parapijos, o tada jau jaunieji sprendžia, ar jie nori įteikti kokią asmeninę dovaną). Bažnyčiai paprastai aukojama apie 100-120 eurų (345-415 Lt).

                      Santuokos ceremonijos trukmė Ceremonija trunka panašiai kaip ir Lietuvoje. Galima įterpti muzikinius kūrinius ir panašiai.

VAIŠĖS IR LINKSMYBĖS

Savaime suprantama, jei jau keliausim vestuvių švęsti į Siciliją, tai lietuvišką mišrainę ir stalo užsėdimus gal jau ir reikėtų pamiršti. Švęskim sicilietiškai.

Vestuvių šventei (jei renkamės sicilietišką šventimo būdą, t.y. 4 patiekalai, nešami į stalą, o ne paliekami ant jo) viešbutis siūlo dviejų tipų meniu - žuvies arba mėsos patiekalų. Mėsos patiekalų meniu kaina 1 žmogui - 50 eurų (173 Lt), žuvies - 55 eurai /žmogui (190 Lt ). Visos porcijos išties nemažos, maisto paprastai tikrai netrūksta. Abiem atvejais yra siūloma:

                      - keleto rūšių užkandžių (priklausomai nuo meniu pasirinkimo, parenkami arba sūriai, įvairūs mėsos (tarkime, šaltai rūkyti kumpiai, įdaryti rikotos sūriu ir pan.- tai vienas iš paprastesnių pavyzdžių) ar žuvies, apskritai jūros gėrybių užkandžiai,

                      - pirmieji patiekalai paprastai būna pasta (makaronai) ir rizotas, o įdaras paprastai priklauso nuo metų laiko (naudojamos sezoninės daržovės), gali būti su žuvimi ar jūros gėrybėmis (jei žuvies meniu...)

                      -antrieji patiekalai - kas nors tradicinio (jei mėsos meniu - mėsos rinkinys su salotomis, jei žuvies - žuvies patiekalų rinkinys ir salotos),  

                      - vakarienė užbaigiama tortu ir vaisiais, kava/arbata

                      -gėrimai: nealkoholiniai (vanduo - (ne)gazuotas/ Coca Cola/ sultys) ir alkoholiniai: taurė vyno aperityvui, 0,5 l vyno ir 2 taurės putojančio vyno -spumantė ("šampano").

MENIU PAVYZDYS

Meniu (mėsos patiekalų)

Užkandžiai (tipiški sicilietiški): -  rikotos sūrio kamuoliukai, -  karštas aromatizuotas sūris, -  grybų ir kumpio suktinukai, -  kepti parmizano sūrio krepšeliai, įdaryti baklažanais ir paprika - Parmidžiana - Baklažanų, cukinijos ir paprikos suktinukai Pirmas patiekalas: - Rizotas su špinatų ir sūrio kremu, -  Pasta “širdelės” alla norma Antrasis patiekalas: - Fantazijos suktinukai žaliajame padaže (įvairios rūšies mėsos suktinukai), salotos Desertai: - Tortas “crema chantilly” su žemuogėmis  - Vaisiai

Už papildomus 5 euriukus Restoranas paruoš aperityvo stalelį prie bažnyčios su taure putojančio vyno ir vieno kąsnio užkandžiais.

Na, o kitomis dienomis pavakarieniauti gaima neišleidžiant net 15 eurų. Juolab, kad tos gardžiosios picos, kepamos gražuoliuko Sergio, tikrai nebrangios (nuo 3,5 iki 9-10 eurų)... 

Ar tik nereikės už tą picutę stebuklingų rankų Sergio pirmadienio vyruku šiandien nominuoti;) Ką manot merginos? Stilingesnio picų kepėjo nesu mačiusi gyvenime.

Patikėkit, tikrai netaupėm, vakarodavom savo vidinėje terasėlėje iki paryčių ir galim pasakyti, kad maistas ir kainos yra turbinės. Gyvenk tame rojuje ir gyvenk.

Na, o čia kainos bendram išprusimui.

Alkoholinių gėrimų kainos

Rūšis	Kaina
Vietinis vynas (vino locale)	5 eurai / litras
Alus	3 eurai / 0,4 l
Vietiniai likeriai, grappa, limoncello, degtinė	3 eurai / 40 ml
Prosecco	12 eurai / butelis
Tikrasis šampanas	45 eurai/ butelis

Jei vestuvėse pageidaujat kokteilių – barmeno paslaugos Jums kainuos 100 euriukų, o kiekvienas kokteilis dar po 5 eurus.

APGYVENDINIMAS

Viešbučio kambarių kaina priklauso nuo periodo, kada atvykstama, kiek užimama kambarių ir kokiam laikotarpiui. Žinoma, geriausios kainos yra vadinamuoju "žemuoju" periodu (spalio - birželio mėnesiais), jei užsakoma daugiau nei 3 kambariai ar jei apsistojama ilgesniam laikui (kad ir savaitei ar ilgiau).

Kainos, kai rezervuojama iki 3 kambarių

Jei apgyvendinama iki 3 dviviečių kambarių		Kambario kaina 7 naktims/ už naktį		Kambario kaina 3 naktims/ už naktį
	Periodas	Dvivietis kambarys	Trivietis kambarys	Dvivietis kambarys	Trivietis kambarys
		Nakvynė ir "lietuviški" pusryčiai	Nakvynė ir "lietuviški" pusryčiai	Nakvynė ir "lietuviški" pusryčiai	Nakvynė ir "lietuviški" pusryčiai
	07.01 – 07.31 (liepos mėn.) 09.01 – 09.30 (rugsėjo mėn.)	55,00	75,00	60,00	81,00
	08.01 – 08.31 (rugpjūčio mėn.)	65,00	95,00	70,00	100,00
	Likusiais metų mėnesiais (spalio – birželio mėn.)	45,00	65,00	50,00	70,00

4 lentelė

Kainos, kai rezervuojama 4 ir daugiau kambarių arba visas viešbutis (26 vietos)

Jei užpildomas visas viešbutis (26 vietos) arba 4 dviviečiai ir daugiau kambarių		Nakvynės kaina 1 žmogui/ naktis Su lietuviškais pusryčiais
	07.01 – 07.31 (liepos mėn.) 09.01 – 09.30 (rugsėjo mėn.)	25,00
	08.01 – 08.31 (rugpjūčio mėn.)	30,00
	Likusiais metų mėnesiais (spalio – birželio mėn.)	20,00

Jei vestuvėse dalyvautų daugiau žmonių - dar tiek pat, kiek telpa viešbutyje, galima apgyvendinti miestelyje privačiuose apartamentuose, garantuojant viešbučio paslaugas: kambarių valymą ir lietuviškus pusryčius. IR, DĖMESIO, ŠITOS KAINOS GALIOJA TIK ORGANIZUOJANT VESTUVES IR TIK SU MANO PAGALBĖLE. Taigi call me maybe:)

DAR KARTĄ APIE KELIONĘ IKI SICILIJOS

Tai sudarytų gana didelę Jūsų šventės biudžeto dalį, jei kelionę pirktumėte ne tik sau, bet ir artimiesiems bei kitiems svečiams. Kainos priklauso nuo skrydžio laiko, pasirenkamos skrydžių kompanijos, kaip iš anksto perkami bilietai. Tarkime, atvykti į Kataniją (keičiant lėktuvus Romoje, Milane, Venecijoje) iš Lietuvos ar Latvijos (Rygos) (ir atgal), vidutiniškai gali kainuoti nuo 220 eurų (apie 760 litų žmogui) iki 300 eurų (apie 1035 Lt), tačiau jei perkama likus mažiau nei porą mėnesių, gali būti ir brangiau. Galima rasti ir pigesnių, reikia tik stebėti kompanijų pasiūlymus, pirkti du atskirus bilietus ir pirkti anksčiau (prieš pusmetį ar tris/keturis mėnesius). Kainos rugpjūčio mėnesį ir Kalėdų bei Velykų laikotarpiais taip pat aukštesnės, jei nesuskumbama pirkti, kai yra paskelbiami pardavimai.

Bet kokiu atveju, jei jau atkeliavot iki Sicilijos, siūlyčiau pasilikti čia bent savaitėlę ir automobiliu apkeliauti visas lankytinas vietas aplinkui. Tam Jums reikės automobilio. Yra ne viena tarptautinė kompanija (Hertz, Europcar, Avis ir pan.), kurios nuomoja automobilius Katanijos ar Palermo oro uostuose. Įprasto penkiaviečio automobilio kaina paprastai būna apie 30 eurų dienai. Jei atvažiuoja didesnė žmonių grupė, patogu nuomotis 8 vietų + vieta vairuotojui minivaną (miniautobuso nuoma 7 dienoms bus apie 700 eurų). Didesnio autobuso (pvz., 15 vietų)  nuomos kaina – 2500 eurų.

Tokios tad tokelės. Galėčiau dar daug rašyti apie tai, kaip mes ten gyvenom net nerakindami kambarių durų, kaip socializavomės su vietiniais (bernuikai, myliu visus iki vieno, buvot nuostabūūūūūūūs), kaip organizavom fotosesijas ir ieškojom juodosios mergelės Marijos, bet tada mano šis įrašas jau pasidarys romano apimties. Pabaigai norėčiau tik pacituoti autorių (John Donne), kurį citavo pats Ernest Hemingway. Ir ne tik dėl to, kad tie Sicilijos kalnai man absoliučiai tiko įsivaizduojamam romano „Kam skambina varpai“ pasauliui atgaivinti. Ir tie varpai, ir tas tiltas per upę, tie žmonės... Tą knygą verta perskaityti kiekvienam. Kad pradėtum branginti tuos, kurie šiandien yra šalia.

„Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“

Volpe (taip italai vadina lapę:))

Visos straipsnyje naudotos foto darytos Jelenos Kurbatovos http://www.jelenakurbatova.com/, jei prie nuotraukos nenurodyta kitaip.