Sekmadienio skaitiniai. Kokių fobijų turi Lapė

Šiandien kažkaip norisi pakalbėti apie savigarbą. Apie vidinę laisvę ir gebėjimą suvaldyti savo padrikas emocijas reikiamu momentu.

Foto: www.saules-pieva.lt

Priklausyti kitam yra baisu. Netgi sakyčiau – košmariška. Tada tu būni įstrigęs tarp realybės dimensijų, kažkokiam tuščiame vakume ir nebeturi laisvės. Mintys kergiasi galvoje bet kaip ir jauti, kaip tavo smegenų vingiai skysta, kol iš jų lieka košė, kažkuo panaši į vaikišką tyrelę. Tokioje stadijoje lengva prarasti savigarba, pamiršti, ko esi iš tiesų vertas. O ko gali būti vertas? T.y. nebegerbi savo turinio, to, kokie įgūdžiai, žinios, pasiekimai, nuveikti darbai, perskaitytos ir parašytos knygos, aplankyti spektakliai, įgyvendintos ir vis dar galvoje kylančios idėjos, išklausyta muzika, sutikti geri ir įdomūs žmonės tave sudaro.

Taigi šio sekmadienio skaitinių moralas būtų toks: kas benutiktų, kokio šlyktaus sms ar skambučio kada sulauktumėt, pirmiausia pažiūrėkit į situaciją šiek tiek nuo jos atsitolinus, jei labai reikia – paverkit, šiukštu nedarykit jokių staigių sprendimų ir veiksmų, tada atsikvėpkit ir prisiminkit – kiekvienas esam unikalus ir toks vienas vienintelis pasaulyje. Su savo brangiu turiniu, kurio niekas niekada neatims. Būtent todėl reikia save gerbti ir per gyvenimą eiti iškelta galva. Galima netgi įžūliai iškelta galva. Ir su batais kuo aukščiausia pakulneJ 

Foto: Hans Feurer. Stilius: Marie Chaix

O dabar grįžkim prie tradicinių dalykėlių. Daug vietų ir renginukų aplankyta, žmonių sutikta.

Pliusus dedu naujai atsidariusiam „Shanti“ restoranui, nepaisant to, kad atėjus į pristatymą rūbininkas nebepriėmė mūsų paltukų, tad teko juos sumesti ant vieno iš staliukų. Ačiū die, kad mano paltelis – ne brangūs prabangūs audinės kailiniai. Žodžiu, „Shanti“ – vieta, kurioje galima bus iki išnaktų (gal reikėtų sakyti iki paryčių) gardžiai užkąsti.

Lapė ir Vestuvės.lt redaktorė Goda Šleinytė, prisivalgiusios spring rolls'ų:) Foto: Vincas Alesius

Virtuvė – kažkas azijietiško, kas man patinka labai, nors per pristatymą sugebėjau paragauti tik spring rolls‘ų ir lyg sūrio ant pagaliukoJ Virtuvės šefas – virtuvės mitų griovėjas Ali Gadžijevas, kuris, manau, nusipelnė pabūti net pirmadienio vyrukuJ, taigi atskiras jos pristatymas jau ryt. Tikiuosi, jis pats už tai nesupyks. Interjeras... visai malonus ir patogus. Yra atskirų erdvių. Vestuvėms nelabai tiks restoranas, nebent kažkokiom mažutėm, kurias į tas atskiras erdves galima būtų sutalpinti. Lapė nemėgsta išbarstytų žmonių skirtingose erdvėse. Kaip sakant, ar tik neiškeisiu aš „Mimozos“ į naują vietą... Oi, nepastebėjau, kas per kainos. Reikės būtinai apsilankyti dar kartą ir tai patikrinti savo pinigineJ

Tą pačią dieną lankiausi „Soul Box‘e“ ir teigiamai vertinu „Proper Heat“ pasirodymą, nors man jie labiau patinka didesnėse salėse, gal tokiose kaip „Loftas“. Baisiai buvau jų pasiilgusi, trypiau kaip niolikinė. Bet to, ar man atmintis stringa, ar kaip ten atsitiko, bet negirdėjau „We are ready“. Is that possible?

Minusiukų eilė...

Nelabai malonu, nes Gytį Ivanauską kaip aktorių gerbiu ir labai myliu visus jo vaidmenis, kiek mačiau, bet jo  režisuotos „Fobijos“... 

Nuobodoka, per daug eklektiška (kažkokie žydiški motyvai, nesuprasi kodėl ir kaip, ragana-neragana, karstas, kapas, valytojos, žodžiu...), epizodas su kunigu ir nuotaka, kad ir labai nebloga jos suknelės idėja (tarp kitko – už kostiumus tikrai dedu pliusą, jie, pasirodo – Roberto Kalinkino) – banalus iki negalėjimo (dar betrūko skraidančio karsto iš „Baubo“), miltai-pelenai-smilkalai – jau matyta. Gi pats Gytis Koršunovo „Romeo ir Džuljetoje“ taškosi jais į valias. Suprantu, kad patogi medžiaga, bet kiek gi galima... Geriausi epizodai, dėl kurių net negaila už bilietą išleistų litų, tos numirėlės prisikėlimas, nors to paties genijaus O. Koršunovo pastatytoje „Mirandoje“ Airida Gintautaitė invalidę mergaitę man suvaidina daug įtikinamiau, o judesiai panašūs, panašūs. Kažką, lyg katarsį patyriau tik gimus išsigimėliškam G. Ivanausko įkūnytam personažui. Gimė anas tikrąja to žodžio prasme: gleivėtas ir kruvinas, su besiveržiančiais kraujais iš nasrų. Ir čia kalbėjo ne tik judesiai, kuriuos ir kiti aktoriai-šokėjai atliko, tikriausiai, taip, kaip buvo planuota, bet Gyčio akys. Anas vaidina ir įsikūnija į personažą šimtu procentų. Nuo kojų piršto nagelio iki tų prilipusių, gleivėtų dirbtinių plaukų sruogų. Demoniškas iki negalėjimo. Baisu pagalvoti ir pripažinti, kad visgi tokį viduje turim kiekvienas. Dar visai tiko, kai nuogą kūną imituojančiais kostiumais, papuoštais natūralaus dydžio dirbtinėmis genitalijomis, pasidabinę personažai pradėjo slinkti link pirmųjų eilių. 

Kai sėdi antroje – šiek tiek būna nejauku, bet toks ir yra spektaklio tikslas, taip? Norėjau dėti minusą, žiūrėkit, o visai ir pliusų iš šito spektaklio išspaudžiau. Ir dar man toks labai fotogeniškas pasirodė spektaklis. Man atrodo, fotografas turėtų ten ką veikti. Ar eičiau dar kartą? Jaučiu, ne. Nors gal... Su kokiu maloniu, išsilavinusiu, dailiu ponuJ

Kitą savaitę kemšam blynus, o tada laikomės pasninkiuko. Trečiadienį Zalos koncertas su kažkuo ten. Ketvirtadienį reikia spėti ir į Ado bei Mindaugo studijos atidarymą ir į Mimozos gimtadienį, kaip ta įstaiga be mūsųJ. Vasario 23 d. „Kurpiuose“ gimtadienį švenčia „Old city band“, kurie anksčiau būdami šiek tiek kitos sudėties vadinosi "Bugs band" – eičiau į koncertą tikrai, jei būčiau anoje pusėje Lietuvos. Myliu Jus, vyrukai:*** Su artėjančiu.

Ir vėl prirašiau čia bilekiek. Tikiuosi, nebuvo  nuobodu skaityti. Susitiksim greitai. O dabar pabėgioti!!! Kas nori prisijungti? Tarp kitko, ruošiuosi sudalyvauti čia: http://www.druskininku-pusmaratonis.lt/ Kas su manimi?

Lapė