Jau net nebežinau, kelintą savaitę ruošiuosi pusmaratoniui, dienos pralekia šviesos greičiu. Gavau naują programą iš Živilės Balčiūnaitės, už ką jai labai dėkoju, ir stengiuosi viską atlikti taip, kaip reikia, bet patempti raumenukai vis pakoreguoja savaitės planus. Nieko tokio. Namuose šalia lovos dabar visada turiu „Traumeel“, be to, tikiuosi, kad šitas traumų laikas pagaliau kažkada baigsis. O ir pati programa jau, žiūriu, rimtėja, rimtėja, bet ir aš vietoje nesėdžiu. Kažkada į Karoliniškių Mėnulio kalną veik visada kopdavau koją už kojos, o dabar, šast, šast, ir aš jau viršuje. Be bėgiojimo jau sunkiai įsivaizduoju savo dienotvarkę, kuo labai baisisi mano draugės. Ką jos sako, kai pasakau, kiek bėgsiu – geriau viešai neskelbsiuJ
Kas galėjo patikėti, kad kažkada Živilė man sudarinės bėgimo programą. Nu niekas:) Net Rimukas Cepovas, mano draugas futbolininkas:) Rimai, atalėk į Vilnių, eisim pabėgioti:)
O atšilus orams vėl grįžo beveik visi mano bėgiojimo draugai (negrįžo tik tie, kurie gal ir nebuvo draugaiJ) į trasą, tik susiderinti dienotvarkes nėra labai paprasta, bet vilties padaryti masinį bičiulių pasibėgiojimą dar nepraradauJ. Ir ne, aš nelakstau kaip akis išdegusi (nebent vejasi maniakėlis su „Maxima“ maišeliu, o taip buvo vieną kartą), prisitaikau prie kartu bėgiojančių. Su kompanija visada linksmiau daryti tempimo, lankstumo mankšteles ir pratimus presui bei nugarai.
Turiu prisipažinti, kad mano bėgiojimas gana dažnai tampa viena savaitgalinių vėlyvųjų išėjimų pokalbių temų. Susirenku pažįstamų ir ne visai vyryčių dėmesį diskutuodama apie laikus, įrangą, trenerius, trasas, traumas ir t.t. Jau turiu net kelis pasiūlymus sudalyvauti ir Vilnius Challenge, apie ką vis pamąstau tyliai, nes gal porą metų kalbu, kad norėčiau pabandyti. Šiaip tai, aišku, smagu, kad jie nebežiūri į mane kaip į visai gležną moterišką padarėlį, net jaučiu kokią tais pagarbą, bet kartais jau pati pradedu jaustis kaip vyrukas, tereikia susikišti ranką į džinsų kišenę ir susidaužti bokaliuką alaus prie baro, paploti kam nors per petį... Nu, ....bet gal ne, ką?
Nuo šiol bėgiojimą vėl pradėsiu derinti su važinėjimu dviračiais, kas mane irgi visada džiugina. Kaip tik laukiu naujo dviratuko, kuris Lietuvą pasieks balandžio pabaigoje. Tik mieste važinėti ne taip smagu. Kaip ir dera ilgų distancijų bėgikeiJ, renkuosi daugiadienius žygius su gera kompanija ir įdomia trasa. Tokiose išvykose mano treniruojami raumenukai tikrai pravers.
O šiandien treniruotę perkeliu į Klaipėdą, jei tik rasiu laiko. Komandiruotė, bet bėgimo pamiršti negaliu. Kas turėsit noro pajudėti pajūryje – rašykitJ
Laura
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą